Punktų sąrašas

Baugios žalos galime pridaryti, pasidavę baimei ar gėdai įprastiniame gyvenime pasirodyti krikščionimis.

Turėkime drąsos viešai ir nuolat gyventi pagal savo šventąjį tikėjimą.

Ego palam locutus sum mundo – Aš viešai kalbėjau visam pasauliui, atsako Jėzus Kajafui, priartėjus laikui už mus atiduoti Savo gyvybę.

Vis dėlto esama krikščionių, besigėdijančių palam – viešai – rodyti pagarbą Viešpačiui.

Prie manęs priėjo draugas ir užkalbino: „Girdėjau, kad įsimylėjai.“ Buvau labai nustebęs, ir į galvą atėjo vien mintis, iš kur tokios žinios.

Jis prisipažino tai išskaitęs iš džiaugsmo spindinčiose mano akyse.

Sutikusieji Kristų negali užsisklęsti savo aplinkoje; liūdna būtų dėl tokio susimenkinimo! Jie turi išsiskleisti lyg vėduoklė, kad galėtų pasiekti visas sielas. Kiekvienas turi suburti – ir plėsti – draugų ratą, kurį galėtų veikti savo profesiniu prestižu, elgesiu, draugyste, idant per tą prestižą, elgesį, draugystę juos veiktų Kristus.

Bailiai sprunkantys nuo kentėjimo turi apie ką pamąstyti, matydami, su kokiu entuziazmu skausmą priima kitos sielos.

Ne taip jau maža vyrų ir moterų, mokančių kentėti krikščioniškai. Sekime jų pavyzdžiu.

Sunku šaukti kiekvienam į ausį tyliu darbu, gerai atliekant savo pilietines pareigas, kad vėliau būtų galima pareikalauti savo teisių ir sudėti jas Bažnyčios ir visuomenės labui.

Sunku…, bet labai veiksminga.

Elgdamasis kaip pilietis krikščionis, parodyk žmonėms, kuo tai skiriasi: gyventi liūdnai ir gyventi džiugiai, jaustis baikštiems ir jaustis drąsiems, veikti atsargiai, dviveidiškai… veidmainiškai ir veikti kaip paprastiems bei vientisiems žmonėms. Žodžiu, būti lengvabūdiškais ir būti Dievo vaikais.

Prieš daugelį metų aiškiai lyg vidudienį pamačiau visada galiosiantį kriterijų: nuo krikščioniškojo tikėjimo ir moralės atsiskyrusiems visuomenės sluoksniams reikalingas naujas būdas gyventi ir skleisti amžinąją Evangelijos tiesą – pačioje tos visuomenės, pasaulio, šerdyje Dievo vaikai turi šviesti savo dorybėmis lyg žiburiai tamsoje – quasi lucernae lucentes in caliginoso loco.

Nesipiktink, kad esama prastų krikščionių, kunkuliuojančių, bet nepraktikuojačių. Viešpats, kaip rašo apaštalas, „kiekvienam atmokės už jo darbus“: tau – už tavo, man – už mano.

Jei tu ir aš nusprendžiame dorai elgtis, nuo tos akimirkos pasaulyje bus dviem nenaudėliais mažiau.

Negana būti geram, reikia dar ir atrodyti tokiam. Ką gi pasakytum apie rožių krūmą, vedantį tik spyglius?