Punktų sąrašas

Kalbant apie asmeninį įsitraukimą, jis ėmė samprotauti taip: „Tuo atveju galėčiau padaryti tai… turėčiau padaryti tai…“

Jam buvo paprieštarauta: „Čia su Viešpačiu nesiderama. Dievo įstatymas, Viešpaties kvietimas arba priimamas toks, koks yra, arba atmetamas. Reikia ryžtis: leistis pirmyn, be jokios atodairos ir su dideliu užsidegimu, arba eiti sau. Qui non est mecum… – Kas ne su Manimi, tas prieš Mane.“

Nuo dosnumo stygiaus iki drungnumo – tik vienas žingsnis.

Tas tavo pažįstamas, labai protingas, pasiturintis, geras žmogus, sakydavo: „Reikia laikytis įstatymo, bet su saiku, neperžengiant ribos, kiek įmanoma laisviau.“

Ir pridurdavo: „Nusidėti? Ne, bet ir visiškai atsiduoti – taip pat ne.“

Tikrai skaudina tie apgailėtini apdairūs žmonės, nesugebantys pasiaukoti, atsiduoti kilniam idealui.

Ramybės! Drąsos!

Šiomis dorybėmis ir triuškink abejingųjų, baikštuolių, išdavikų penktąją koloną.

Tu pliuškeniesi pagundose, statai save į pavojų, žaidi žvilgsniu ir vaizduote, plepi… kvailystes. Ir netrukus išsigąsti, užpultas abejonių, skrupulų, neaiškumų, liūdesio ir nusiminimo.

Turi pripažinti esąs nelabai nuoseklus.

Kaipgi išsiverši iš šios drungnumo būsenos, iš apgailėtino vangumo, jei nesiimi priemonių! Tu labai mažai kovoji, o jei ir stengiesi, tai darai šitai tarsi iš pykčio ir su apmaudu, kone trokšdamas, kad tavo silpnos pastangos nebūtų veiksmingos, idant šitaip galėtum save pateisinti, pats nereikalaudamas iš savęs ir kitiems iš tavęs daugiau nereikalaujant.

Tu vykdai savo, o ne Dievo valią. Kol rimtai nepasikeisi, tol nebūsi laimingas, nepasieksi ramybės, kurios dabar tau stinga.

Nusižemink prieš Dievą ir pasistenk tikrai mylėti.

Sutinku, tu elgiesi padoriai… bet leisk man tarti nuoširdžiai! Pripažink, kad, eidamas tokiu vangiu žingsniu, ne tik nebūsi visiškai laimingas, bet ir liksi labai toli nuo šventumo.

Todėl klausiu, ar tu tikrai elgiesi padoriai. Ar ne abejotina tavo padorumo samprata?

Šitaip paikiojant, su tokiu vidiniu ir išoriniu lengvabūdiškumu, šitaip svyruojant pagundos akivaizdoje, šitaip nenoriai neįmanoma padaryti pažangą vidiniame gyvenime.

Pagyrūniškai ir netvirtai tu sakei man: „Vieni kyla, kiti leidžiasi… Dar kiti – kaip aš! Mes tįsome kelyje.“

Mane nuliūdino tavo abejingumas, ir aš pridūriau: „Dykūnus nenoromis tempia tie, kurie kyla, ir paprastai stipriau tie, kurie ritasi žemyn. Pagalvok, kokiuose nemaloniuose klystkeliuose gali atsidurti!“

Jau šventasis Hipono vyskupas yra pažymėjęs: „Nežengti į priekį reiškia trauktis atgal.“

Tu dvejoji, ar imtis kalbėti apie Dievą, krikščioniškąjį gyvenimą, pašaukimą…, nes nesinori skaudinti?.. Pamiršti, jog šauki ne tu, o Jis: Ego scio quos elegerim – Aš gerai žinau, ką esu išsirinkęs.

Beje, man nepatiktų, jei už šios klaidingos pagarbos slypėtų patogumas ir drungnumas; argi varganą žmonių draugystę šiuo metu tu vertini labiau už Dievo draugystę?

Tu nenori nei vieno, nei kito – nei blogio, nei gėrio… Taip šlubuodamas abiem kojomis, ir supainioji kelią, o tavo gyvenimas lieka kupinas tuštybės.

In medio virtus… Dorybė – ties viduriu, teigiama išmintingame posakyje, atkalbinėjančiame nuo kraštutinumų. Tačiau nepadaryk klaidos ir nepaversk šio patarimo eufemizmu, norėdamas pridengti savo patogumą, suktumą, drungnumą, aplaidumą, idealų stoką, vidutinybę.

Apmąstyk šiuos Šventojo Rašto žodžius: „O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Tačiau kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos.“