Punktų sąrašas

Darbas – pirminis žmogaus pašaukimas, tai Dievo palaiminimas, ir apgailėtinai klysta laikantys jį bausme.

Viešpats, geriausias tėvas, pirmąjį žmogų įkurdino rojuje, ut operaretur – idant jis dirbtų.

Studijos, darbas – neišvengiamos kiekvieno krikščionio pareigos; tai priemonės apsiginti nuo Bažnyčios priešų ir patraukti savo profesiniu prestižu daugelį kitų sielų, kurios, būdamos geros, kovoja pavieniui. Tai esmingiausias ginklas norinčiam būti apaštalu pasaulyje.

Prašau Dievo, kad pavyzdžiu tau taptų taip pat Jėzaus paauglystė bei jaunystė ir tada, kai Jis ginčijosi su šventyklos mokytojais, ir tada, kai dirbo Juozapo dirbtuvėje.

Trisdešimt treji Jėzaus metai!… Trisdešimt jų praėjo tyloje ir nežinomybėje, Jam paklūstant ir dirbant…

Tas vaikinukas rašė man: „Mano idealas toks didelis, kad jį sutalpintų nebent jūra.“ Atsakiau jam: „O tabernakulis – toks „mažas“? O „paprasta“ Nazareto dirbtuvė?“

Kasdienių dalykų didybėje mūsų laukia Jis!

Dievo akivaizdoje joks užsiėmimas savaime nei didelis, nei mažas. Viskas įgyja meilės, su kuria jis atliekamas, vertę.

Darbo heroizmas – baigti kiekvieną užduotį.

Kartoju, kad įprastinio darbo paprastume, monotoniškose kasdienybės smulkmenose tu turi atrasti nuo daugelio paslėptą didybės ir naujumo paslaptį – Meilę.

Sakai, jog tau labai padeda mintis, kad daug prekybininkų nuo pirmųjų krikščionių laikų yra tapę šventaisiais.

Ir tu nori įrodyti, jog tai įmanoma ir šiandien… Viešpats neapleis tavęs šiose pastangose.

Tu irgi turi profesinį pašaukimą, kuris tave akstina. Tai va, šis akstinas yra kabliukas žmonėms žvejoti.

Tad išgrynink intenciją ir kiek tik galėdamas nuolat stiprink savo profesinį prestižą, taip tarnaudamas Dievui ir sieloms. Viešpats ir į tai deda viltis.

Norint ką nors užbaigti, reikia pradėti tai daryti.

Skamba banaliai, bet kaip dažnai tau pritrūksta šio paprasto sprendimo!… Ir kaip tavo neveiklumu džiaugiasi šėtonas!

Bet kaip atlikto darbo neįmanoma pašventinti, nes nedera aukoti Dievui prastai atliktų užduočių.

Tu pereini kritinį tarpsnį: tam tikra neaiški baimė, sunkumai pritaikant gyvenimo planą, varginantis darbas, nes nebepakanka dvidešimt keturių valandų per parą visiems įsipareigojimams atlikti…

Ar bandei laikytis apaštalo patarimo: „Viskas tebūna daroma padoriai ir tvarkingai“? Kitaip tariant, Dievo akivaizdoje, su Juo, per Jį ir tik Jam.

Skirstydamas savo laiką, turi pagalvoti ir apie tai, kaip išnaudoti netikėtai atsiradusias laisvas valandėles.

Poilsį visada laikiau atsitraukimu nuo kasdienių darbų ir niekada – dykinėjimo dienomis.

Ilsėtis reiškia gaivintis, kaupti jėgas, idealus, planus… Trumpai tariant, tai reiškia pakeisti užsiėmimą, kad paskui galėtum grįžti prie įprastinio darbo su nauju užsidegimu.

Dabar, kai turi daug ką nuveikti, dingo visos „tavo problemos“… Pripažink, kad nusprendus dirbti Jam, jau nebelieka laiko galvoti apie savanaudiškus interesus.

Trumpos karštos maldos nekliudo darbui, kaip širdies plakimas netrukdo kūno judesiams.

Savo darbo pašventinimas – ne chimera, o kiekvieno krikščionio, tavo ir mano, misija…

Tai atradęs derintojas sakė: „Iš laimės kraustausi iš proto, būdamas tikras, kad, valdydamas stakles ir dainuodamas, daug dainuodamas – širdyje ir garsiai – galiu tapti šventas… Štai koks mūsų Dievo gerumas!“

Darbas tau atrodo neparankus, ypač mąstant, kiek mažai myli Dievą tavo bendradarbiai, sykiu bėgantys nuo malonės ir gėrio, kurį tu trokšti jiems pasiūlyti.

Privalai pasistengti kompensuoti visa, ką jie praleidžia, atsiduodamas Dievui ir darbe – to iki šiol nedarei, – paversdamas jį į dangų kylančia malda už žmoniją.

Dirbti su džiaugsmu nereiškia dirbti „linksmai“, paviršutiniškai, tarsi atsikratant varginančios naštos…

Pasistenk, kad lengvapėdiškumas ar vėjavaikiškumas nenuvertintų tavo pastangų, ir galiausiai tu stotum prieš Dievą ne tuščiomis rankomis.

Kai kas darbe vadovaujasi išankstine nuostata, iš pradžių niekuo nepasitikėdamas ir, žinoma, nesuprasdamas būtinybės stengtis pašventinti darbą. Kalbėdamiesi jie prašo neužkrauti papildomos naštos be to darbo, kurį pakenčia nenoriai tarsi sunkenybę.

Vienas iš taikių mūšių, kurį reikia laimėti, yra susitikti Dievą darbe ir – su Juo ir kaip Jis – tarnauti kitiems.

Tu išsigąsti sunkumų ir atsitrauki. Žinai, kokią išvadą galima daryti iš tavo elgesio? Patogumas, patogumas ir patogumas!

Sakei esąs pasiryžęs eikvotis, ir eikvotis nesitausodamas, bet pasilieki didvyrio pameistriu. Veik brandžiai!

Studente, su apaštalo dvasia atsidėk knygoms, vidujai įsitikinės, kad šios mokymosi valandos jau dabar yra dvasinė auka, aukojama Dievui, naudinga žmonijai, tavo šaliai, tavo sielai.

Tu turi kovos žirgą, kuris vadinasi studijos; tūkstantį kartų ketinai gerai išnaudoti laiką, ir vis kas nors nukreipdavo tavo dėmesį. Kartais pats sau įgrįsti dėl menkos valios, nors kasdien vis pradedi iš naujo.

Ar esi mėginęs paaukoti savo mokymąsi konkrečiomis apaštališkosiomis intencijomis?