Punktų sąrašas

Gerai įsiklausyk ir pakartok: krikščionybė – tai Meilė; bendravimas su Dievu – tai pokalbis, pakiliai teigiantis; rūpinimasis kitais – apaštalavimas – tai ne prabangos dalykas, nedaugelio užsiėmimas.

Dabar, tai jau žinodamas, prisipildyk džiaugsmo, nes tavo gyvenimas įgavo visiškai kitokią prasmę, ir būk nuoseklus.

Nesakyk, kad rūpiniesi vidiniu gyvenimu, jei intensyviai be paliovos neapaštalauji; Viešpats, su kuriuo, kaip patikini, tu bendrauji, nori, kad išsigelbėtų visi.

Kristus daug tikisi iš tavo darbo. Tačiau tu turi eiti ir ieškoti sielų, kaip Gerasis Ganytojas šimtosios avies, nelaukdamas, kol būsi pašauktas. Paskui pasinaudok draugais, kad galėtum daryti gera kitiems; „Niekas negali jaustis ramus, – sakyk kiekvienam, – dėl dvasinio gyvenimo, jei apaštališkasis įkarštis, pripildęs jį visą, nesilieja per kraštus.“

Religijos nuo gyvenimo neįmanoma atskirti nei mintyse, nei kasdienėje tikrovėje.

Puikiai suprantu tave, apie savo apaštalavimą rašantį: „Einu tris valandas melstis su Fizika. Tai bus bombardavimas, kad „kristų“ kita pozicija, esanti kitoje bibliotekos stalo pusėje… su juo jau esate matęsi, kai buvote čia atvykęs.“

Pamenu, kaip džiaugeisi, iš manęs išgirdęs, kad tarp maldos ir darbo neturi būti jokio pertrūkio.

Nesipiktink, kad esama prastų krikščionių, kunkuliuojančių, bet nepraktikuojačių. Viešpats, kaip rašo apaštalas, „kiekvienam atmokės už jo darbus“: tau – už tavo, man – už mano.

Jei tu ir aš nusprendžiame dorai elgtis, nuo tos akimirkos pasaulyje bus dviem nenaudėliais mažiau.

Sakai esąs katalikas… Todėl man taip skaudu matyti, jog tavo įsitikinimai nepakankamai tvirti, kad paskatintų išgyventi veiksmo katalikybę be pertraukų ir išlygų.

Dažnai tiesa tokia neįtikima!.. Ypač dėl to, kad ji visada reikalauja gyvenimo nuoseklumo.

Nesielk lyg kvailys; noras kasdien geriau pažinti, labiau mylėti ir tvirčiau ginti tiesą, kurią reikia pažinti, mylėti ir ginti, niekada nereiškia fanatizmo.

Ir atvirkščiai, nebijau tvirtinti, kad į sektantiškumą įpuola tie, kurie vardan netikros laisvės priešinasi šiam logiškam elgesiui.

Pasirodo, kad, kaip ir Jėzaus Kristaus laikais, lengva ištarti „ne“, paneigti ar užginčyti tikėjimo tiesą. Tu, besiskelbiąs kataliku, turi pradėti žodžiu „taip“.

Paskui, įgijęs žinių, gebėsi paaiškinti, kodėl tu tikras, kad nėra – negali būti – prieštaravimo tarp tiesos ir mokslo, tiesos ir gyvenimo.

Nemesk užduoties, nenutolk nuo kelio, nors ir turėdamas sugyventi su išankstinių nuostatų kupinais žmonėmis, tarsi svarstymų pagrindą ar terminų prasmę lemtų jų poelgiai ar teiginiai.

Pasistenk, kad jie tave suprastų…, bet jei nepavyks, toliau eik savo keliu.

Paaiškinai jam savo idealus ir tvirtą patikimą, katalikišką savo elgesį; atrodė, kad jis priėmė ir suprato kelią. Tačiau netrukus suabejojai, ar šio supratimo neuždusins ne itin tvarkingi jo įpročiai…

Susirask jį iš naujo ir paaiškink, kad tiesa priimama, norint ja gyventi arba stengtis ja gyventi.