Punktų sąrašas

Baugios žalos galime pridaryti, pasidavę baimei ar gėdai įprastiniame gyvenime pasirodyti krikščionimis.

Atrodė, jog jau visiškai pasiryžęs…, tačiau imantis plunksnos, kad būtų nutraukti santykiai su sužadėtine, paėmė viršų neryžtingumas, ir jam pritrūko drąsos; pasak žmonių, tai labai žmogiška ir suprantama. Matyt, kai kurių manymu, žemiškoji meilė nepriklauso prie tų dalykų, kuriuos reikia palikti, norint visiškai sekti Jėzumi Kristumi, Jam to paprašius.

Turėkime drąsos viešai ir nuolat gyventi pagal savo šventąjį tikėjimą.

Kiekvieno krikščionio pareiga – įvairiomis žemės sąlygomis skleisti taiką, ramybę ir laimę tvirtybės ir džiaugsmo kryžiaus žygiu, sujudinančiu net išdžiūvusias, pagedusias širdis ir pakylėjančiu jas pas Jį.

Iš pašaknių kirsdamas bet kokią pavydo užuominą ir nuoširdžiai džiaugdamasis kitų sėkme, džiaugsmo neprarasi.

Prie manęs priėjo draugas ir užkalbino: „Girdėjau, kad įsimylėjai.“ Buvau labai nustebęs, ir į galvą atėjo vien mintis, iš kur tokios žinios.

Jis prisipažino tai išskaitęs iš džiaugsmo spindinčiose mano akyse.

Koks džiugus turėjo būti Jėzaus žvilgsnis! Toks pat džiugesys turėjo spindėti iš džiaugsmo netveriančios Jo Motinos akyse – Magnificat anima mea Dominum! – jos siela šlovina Viešpatį, nešiojamą įsčiose ir turėdama šalia savęs.

O, Motina! Mūsų džiaugsmas būti su Juo ir turėti Jį savyje tebūna toks pat, kaip tavo!

Nebūkite ribotos sielos, nesubrendę vyrai ar moterys, trumparegiai, nesugebantys aprėpti mūsų antgamtinio krikščioniško Dievo vaikų horizonto. Dievas ir drąsa!

Drąsa – nei neapdairumas, nei beatodairiškas nutrūktgalviškumas, nei paprastas įžūlumas.

Drąsa – tai tvirtumas, viena iš pagrindinių dorybių, būtinų sielos gyvenimui.

Apsisprendei veikiau apmąstymu, negu įkarščiu ir entuziazmu. Nebuvo vietos jausmams, nors troškai jų patirti; atsidavei įsitikinęs, kad to nori Dievas.

Ir nuo tos akimirkos „nebejautei“ jokios rimtos abejonės; vietoj to – giedras, ramus džiaugsmas, kartais besiliejantis per kraštus. Taip Dievas atsilygina už narsius meilės poelgius.

Perskaičiau kai kuriose šalyse labai populiarią patarlę: „Pasaulis yra Dievo, bet Dievas jį nuomoja drąsiesiems“, ir ji privertė mane susimąstyti.

Ko tu lauki?

„Nesu toks apaštalas, koks turėčiau būti. Aš… drovus.“

Ar tik nebūsi įbaugintas, nes menka tavo meilė? Imk veikti!

Anksčiau tave kankinusios ir atrodžiusios lyg aukščiausi kalnai problemos visiškai išnyko, išsisprendė dieviškai, tarsi Viešpačiui liepus nurimti vėjams ir vandenims.

Ir tik pamanykite, tu vis dar abejojai!

„Nepadėkite tiek daug Šventajai Dvasiai!“ – juokaudamas, bet ir su didele baime tarė man vienas draugas.

Atsakiau: „Manau, kad per mažai Jai padedame.“

Juose ir jose matydamas tiek baimės, tiek netikro protingumo …, degu troškimu jų paklausti: „Vadinasi, tikėjimas ir pasitikėjimas skirti tik skelbti, o ne praktikuoti?“

Tu pasijunti atsidūręs gana keistoje padėtyje: viena vertus, įbaugintas, žvelgiantis į savo vidų, kita vertus, žvelgdamas aukštyn – tikras, žvalus, ryžtingas.

Nesirūpink, nes tai parodo, kad imi geriau pažinti save ir svarbiausia vis geriau pažįsti Jį.

Matei? Su Juo tu sugebėjai! Ko gi taip nustebai?

Patikėk, nėra ko stebėtis. Pasitikint Dievu – tikrai pasitikint! – visa pasirodo lengva. Be to, tai visada pranoksta ribas to, ką įsivaizdavai.

Nori gyventi šventa drąsa, kad pasiektum, jog per tave veiktų Dievas? Kreipkis į Mariją, ir ji taip lydės tave nuolankumo keliu, kad, susidūręs su žmogaus protui neįmanomais dalykais, tu sugebėsi atsakyti fiat! – tebūnie! – žodžiu, jungiančiu žemę su dangumi.

Tavo gyvenime nesiderina du dalykai: galva ir jausmai.

Tikėjimo nušviestas protas tau aiškiai parodo ne tik kelią, bet ir skirtumą tarp didvyriško ir kvailo būdo, kaip juo eiti. Pirmiausia jis iškelia dieviškąją didybę ir grožį sumanymų, kuriuos Šventoji Dvasia įduoda mums į rankas.

Kita vertus, jausmai tave prisiriša prie visko, ko tu nevertini, įskaitant, beje, ir tai, ką laikai niekingu. Atrodo, tarsi tūkstantis mažmožių tik ir tyko progos, o paskui, kai tik dėl fizinio nuovargio ar antgamtinės regos praradimo nusilpsta tavo vargšė valia, šios smulkmenos plūsteli ir sujunda tavo vaizduotėje, sudarydamos prislegiantį ir drąsą atimantį kalną: sunkumai darbe, nenoras paklusti, priemonių stoka, patogaus gyvenimo bengališkosios ugnys, bjaurios mažos ir didelės pagundos, jausmingumo protrūkiai, nuovargis, kartus dvasinės vidutinybės skonis… O kartais – taip pat baimė, žinant, kad Dievas nori tavęs švento ir kad toks nesi.

Leisk man pasakyti šiurkštokai. Dėl pertekliaus „priežasčių“ tu gręžiojiesi atgal, ir tau stinga pasiryžimo atsiliepti į Dievo malonę, kurią Jis suteikė, pašaukęs būti dar vienu Kristumi, ipse Christus! – pačiu Kristumi. Tu pamiršai Viešpaties pastabą apaštalui: „Gana tau mano malonės!“, patvirtinančią, jog jei nori, tai ir gali.

Bailiai sprunkantys nuo kentėjimo turi apie ką pamąstyti, matydami, su kokiu entuziazmu skausmą priima kitos sielos.

Ne taip jau maža vyrų ir moterų, mokančių kentėti krikščioniškai. Sekime jų pavyzdžiu.

Neištikimieji tik ir trokšta, kad ištikimieji liktų neveiklūs!

Klausi, ar privalu likti tyliam ir neveikliam… Susidūrus su neteisinga agresija prieš teisingą įstatymą – ne!

Šventas tyrumas – kūno nuolankumas! Tu prašei Viešpaties septynių užraktų savo širdžiai. Patariu tau prašyti septynių užraktų savo širdžiai, taip pat aštuoniasdešimt apdairumo metų savo jaunystei…

Be to, budėk…, nes kibirkštis greičiau užgesinama negu gaisras; spruk…, nes čia esama bjauraus bailumo būti „drąsiam“; nevaikščiok išpūtęs akis…, nes tai rodo ne pabudusios sielos, o tik šėtono užmačias.

Tačiau visas šis žmogiškasis stropumas su marinimusi, ašutine, atgailos rimbu ir pasninku tiek nedaug vertas be tavęs, mano Dieve!

Štai kaip tu turi elgtis, susidūręs su šmeižtu. Pirmiausia – atleisti visiems, nuo pat pirmos akimirkos ir iš širdies. Paskui – mylėti, ir teneišsprūsta tau joks nemeilės ženklas; visada atsiliepk su meile!

– Tačiau užsipultą Motiną Bažnyčią gink drąsiai; ramiai, bet tvirtai ir energingai neleisk jos dergti arba užtverti kelią sieloms, patyrusioms asmeninių skriaudų, norinčioms atleisti ir atsiliepti su artimo meile.