Punktų sąrašas

Daugiau pasiekia tas, kuris arti ir labiau įgrysta … Todėl artinkis prie Dievo, stenkis būti šventas.

Vidinį gyvenimą aš linkęs lyginti su drabužiu, vestuvių apdaru, apie kurį kalbama Evangelijoje. Audinį sudaro visi pamaldumo įpročiai ar praktikos, lyg siūlai teikiantys medžiagai tvirtumo. Ir kaip nevertinamas įplėštas apdaras, nors likusi dalis ir būtų geros būklės, taip ir tada, kai meldiesi, dirbi…, bet neatgailauji, ir atvirkščiai, tavo vidinis gyvenimas, taip sakant, būna nepilnatviškas.

Pažiūrėsime, kada gi tu perprasi, kad vienintelis įmanomas kelias – rimtai siekti šventumo!

Neužsigauk, bet pasiryžk rimtai žvelgti į Dievą. Tas tavo lengvabūdiškumas, jei su juo nekovosi, gali baigtis liūdnu šventvagišku juoku.

Kartais tu leidi reikštis savo blogam charakteriui, ne sykį pasižyminčiam kvailu šiurkštumu. Kitais kartais nesistengi papuošti savo širdį ir galvą, kad taptų jaukiu būstu Švenčiausiajai Trejybei… Ir viskas baigiasi tuo, jog lieki gana toli nuo Jėzaus, kurį menkai pažįsti…

Taip tu niekada neturėsi vidinio gyvenimo.

Iesus Christus, perfectus Deus, perfectus Homo – Jėzus Kristus, tobulas Dievas ir tobulas žmogus.

Daugelis seka Kristumi, apstulbinti Jo dievystės, bet pamiršta Jį kaip žmogų… ir patiria nesėkmę, praktikuodami antgamtines dorybes, nors išoriškai ir būdami perdėtai pamaldūs, nes nieko nedaro, kad įgytų žmogiškųjų dorybių.

Vaistas visiems atvejams – asmeninis šventumas! Todėl šventieji ir buvo kupini ramybės, stiprybės, džiaugsmo, tikrumo…

Iki šiol nesi perpratęs žinios, kurią mes, krikščionys, perduodame kitiems žmonėms; tai slaptas vidinio gyvenimo žavesys.

Kokį naująjį pasaulį tu jiems pristatai!

Kiek naujų dalykų esi atradęs! Vis dėlto kartais būni naivus ir manai, jog viską jau matei, viską supratai… Vėliau savo rankomis prisilieti prie vienintelio ir neišmatuojamo Viešpaties lobių turtingumo, visada atskleisiančio tau naujų dalykų, jei tik atsiliepsi su meile ir jautriai; tada supranti esąs kelio pradžioje, nes šventumą sudaro tapatinimasis su mūsų Dievu, kuris yra begalinis, neišsemiamas.

Meile perprasti Dievo dalykus pavyksta labiau negu studijomis.

Todėl tu turi darbuotis, mokytis, priimti ligą, būti santūrus… mylėdamas!

Kasdienis sąžinės patikrinimas. Gal praleidau kokią valandą, nepasikalbėjęs su savo Tėvu Dievu?.. Ar kalbėjausi su Juo kaip mylintis sūnus? Tu tai gali!

Neapsigaudinėkime … Dievas – ne šešėlis, ne tolima būtybė, sukūrusi mus, o paskui palikusi; ne šeimininkas, išvykstantis ir nebegrįžtantis. Nors Jo ir nesuvokiame jutimais, Jo būtis kur kas tikresnė už visas tikrybes, kurias apčiuopiame ir regime. Dievas čia, su mumis, esantis, gyvas; Jis regi, girdi, nukreipia mus ir atidžiai stebi menkiausius mūsų veiksmus, slapčiausius mūsų ketinimus.

Tikime tuo… bet gyvename taip, tarsi Dievo nebūtų! Juk neskiriame Jam nė minties, nė žodžio; neklausome Jo, nesistengiame valdyti savo aistrų; nerodome Jam meilės, neatsilyginame už kaltes…

Ar ir toliau ketiname gyventi su mirusiu tikėjimu?

Kiek „neatitaisomų“ veiksmų galėtum ištaisyti, jei gyventum Dievo akivaizdoje!

Laimingos tos palaimintos sielos, kurios, girdėdamos kalbant apie Jėzų – o Jis mums kalba nuolat, – iškart atpažįsta Jį kaip Kelią, Tiesą ir Gyvenimą!

Gerai žinai, kad šioje laimėje nedalyvaujame tada, kai mums pritrūksta narsos Juo sekti.

Dar kartą pajutai Kristų esant labai arti. Ir dar kartą supratai privaląs viską daryti dėl Jo.

Labiau prisiartink prie Viešpaties… labiau! Kol jis taps tavo Draugu, tavo Patikėtiniu, tavo Vedliu.

Sakai kasdien pasijuntąs vis labiau paniręs į Dievą… Taip kasdien būsi vis arčiau savo brolių.

Iki šiol, prieš sutikdamas Jį, norėjai bėgti per gyvenimą atviromis akimis, kad viską sužinotum, o nuo šios akimirkos… – bėgti su tyru žvilgsniu, kad su Juo matytum, kas tau iš tikrųjų rūpi!

Turėdami vidinį gyvenimą, spontaniškai, lyg kraujui atskubant į žaizdą, kreipiamės į Dievą, iškilus bet kokiai kliūčiai.

„Tai mano Kūnas…“, ir Jėzus pasiaukojo, pasislėpdamas po duonos pavidalu. Šiandien Jis ten su savo Kūnu ir Krauju, su savo Siela ir Dievyste taip pat, kaip ir tą dieną, kai Tomas įdėjo pirštus į Jo šlovingąsias žaizdas.

Vis dėlto kiek kartų tu praeini pro šalį nė nelinktelėjęs iš paprasto mandagumo, kaip susitikęs gatvėje kokį nors pažįstamą.

Tavo tikėjimas kur kas menkesnis už Tomo!

Jei siekiant tave išvaduoti, būtų įkalintas tavo artimas draugas, tai argi tu nesistengtum jo aplankyti, valandėlę pasikalbėti, nunešti lauktuvių, draugystės šilumos, paguodos?.. Ir jei pašnekesys su įkalintuoju išgelbėtų tave nuo kokio nors blogio ir parūpintų kokio nors gėrio…, tai argi jį paliktum? O jei vietoj draugo būtų tavo tėvas arba brolis?

Taigi!

Jėzus pasiliko šventojoje ostijoje dėl mūsų, kad galėtų būti šalia, kad galėtų paremti mus, vesti. O už meilę atsilyginama tik meile.

Kaipgi neskubėti prie tabernakulio kasdien nors kelioms minutėms, kad galėtume nunešti Jam savo pasveikinimą ir savo sūnišką bei brolišką meilę?

Matei tokią sceną? Priešais kokį nors seržantą ar mažai valdžios turintį vėliavininką eina puikiai sudėtas naujokas, nepalyginti šaunesnio stoto, ir nepraeina pro šalį, nepasisveikinęs ir nesulaukęs atsako.

Apmąstyk kontrastą. Kristus – tobulas Dievas, tobulas žmogus, – miręs už tave ant kryžiaus ir teikiąs tau visas gėrybes, kurių tau reikia…, iš bažnyčios tabernakulio ateina pas tave. O tu praeini pro šalį, nekreipdamas dėmesio.

Pradėjai nuo kasdienio lankymosi… Man nekeista, kad sakai: „Pradedu beprotiškai pamėgti tabernakulio šviesą.“

Nepamiršk kasdien bent sykį ištarti: „Jėzau, myliu tave“, ir kasdien bent kartą priimti dvasinę komuniją kaip išpirką už visus išniekinimus ir šventvagystes, kurias Jis patiria už tai, kad būna su mumis.