Punktų sąrašas

Atsidavimas – pirmas žingsnis pasiaukojimo, džiaugsmo, meilės, vienybės su Dievu kelyje. Taip visas gyvenimas ir prisipildo palaimintos beprotystės, suvedančios mus su laime ten, kur žmogiškoji logika mato tik neigimą, kančią, skausmą.

Kokia juokinga mūsų, vargšų žmonių, nuostata, dėl kurios retkarčiais Viešpačiui atsakome tokių menkniekių! Praeina laikas, dalykai atsiskleidžia tikruoju pavidalu…, ir tampa gėda bei skaudu.

Linksmai leidi laiką saulės ir spalvų kupina siela. Keistas dalykas, bet dabar džiūgauji dėl to, dėl ko kitais kartais liūdėdavai!

Visada taip būna – viskas priklauso nuo požiūrio. Laetetur cor quaerentium Dominum! – Ieškant Viešpaties, širdis visada pertekusi džiaugsmo.

Šie žmonės be tikėjimo, liūdni ir abejojantys dėl savo tuščios egzistencijos, tarsi vėjarodžiai atsiduodantys aplinkybių „permainingumui“ – kaip skiriasi nuo jų mūsų pasitikėjimo kupinas krikščioniškasis gyvenimas, džiugus, tvirtas ir patikimas, nes mes žinome savo antgamtinį likimą ir esame absoliučiai tikri dėl jo!

Su Dievu, maniau, kiekviena diena man atrodo vis patrauklesnė. Gyvenu „trupinėliais“. Vieną dieną man atrodo nuostabi kokia nors smulkmena, kitą aptinku visą panoramą, apie kurią anksčiau nė nenumaniau… Taip ir nežinau, kas dar nutiks per laiką.

Paskui pastebėjau, kad Jis mane patikina: „Kiekvieną dieną tavo laimė didės, nes vis giliau pasinersi į dieviškąjį nuotykį, į tokią šaunią istoriją, į kurią tave įvėliau. Ir pamatysi – Aš tavęs nepaliksiu.“

Nebūkite ribotos sielos, nesubrendę vyrai ar moterys, trumparegiai, nesugebantys aprėpti mūsų antgamtinio krikščioniško Dievo vaikų horizonto. Dievas ir drąsa!

Kalbantis jis teigė esąs linkęs niekada neišvykti iš savo trobos, nes jam labiau patinką skaičiuoti „savo“ lūšnos sijas, negu žvaigždes danguje.

Daug tokių, nesugebančių atsitraukti nuo savo menkų reikalų ir pakelti akis į dangų; jau metas būtų jiems įgyti tauresnę regą!

Atrodo kaip melas, kad galima būti tokiam laimingam šiame pasaulyje, kuriame daugelis užsispyrę gyvena liūdni, pataikaudami savo egoizmui, tarsi viskas baigtųsi čia, apačioje!

Nebūk vienas iš jų…, taisykis kiekvieną akimirką!

Paklūstama lūpomis, širdimi ir protu. Paklūstama ne žmogui, o Dievui.

Štai tau pamoka. Anam tauriam vyrui, išprususiam ir tiesiam, viena įsimintina proga pastebėjau, kad jam, ginančiam šventą reikalą, ginčijamą „gerųjų“, iškilo pavojus prarasti aukštą postą savo srityje. Žmogiškojo ir antgamtinio rimtumo kupinu balsu, niekinančiu šios žemės titulus, jis atsakė: „Pavojus iškilęs mano sielai.“

Blaiviai apmąstant žemės vargus ir šią panoramą sugretinant su gyvenimo su Kristumi turtingumu, mano manymu, žmonių pasirenkamą kelią galima skambiai apibūdinti tik vienu žodžiu: kvaila, kvaila, kvaila.

Daugelis mūsų, žmonių, ne tik klysta; mums nutinka kur kas blogiau, nes mes esame nepataisomi kvailiai.

Patariau įdėti daug antgamtinio požiūrio į visas savo įprastinio gyvenimo smulkmenas. Ir tuoj pat pridūriau, kad bendras gyvenimas per visą dieną tau suteikia daug progų.