Punktų sąrašas

Šitaip paikiojant, su tokiu vidiniu ir išoriniu lengvabūdiškumu, šitaip svyruojant pagundos akivaizdoje, šitaip nenoriai neįmanoma padaryti pažangą vidiniame gyvenime.

Tavo gyvenime nesiderina du dalykai: galva ir jausmai.

Tikėjimo nušviestas protas tau aiškiai parodo ne tik kelią, bet ir skirtumą tarp didvyriško ir kvailo būdo, kaip juo eiti. Pirmiausia jis iškelia dieviškąją didybę ir grožį sumanymų, kuriuos Šventoji Dvasia įduoda mums į rankas.

Kita vertus, jausmai tave prisiriša prie visko, ko tu nevertini, įskaitant, beje, ir tai, ką laikai niekingu. Atrodo, tarsi tūkstantis mažmožių tik ir tyko progos, o paskui, kai tik dėl fizinio nuovargio ar antgamtinės regos praradimo nusilpsta tavo vargšė valia, šios smulkmenos plūsteli ir sujunda tavo vaizduotėje, sudarydamos prislegiantį ir drąsą atimantį kalną: sunkumai darbe, nenoras paklusti, priemonių stoka, patogaus gyvenimo bengališkosios ugnys, bjaurios mažos ir didelės pagundos, jausmingumo protrūkiai, nuovargis, kartus dvasinės vidutinybės skonis… O kartais – taip pat baimė, žinant, kad Dievas nori tavęs švento ir kad toks nesi.

Leisk man pasakyti šiurkštokai. Dėl pertekliaus „priežasčių“ tu gręžiojiesi atgal, ir tau stinga pasiryžimo atsiliepti į Dievo malonę, kurią Jis suteikė, pašaukęs būti dar vienu Kristumi, ipse Christus! – pačiu Kristumi. Tu pamiršai Viešpaties pastabą apaštalui: „Gana tau mano malonės!“, patvirtinančią, jog jei nori, tai ir gali.

Norint žengti pirmyn vidiniame gyvenime ir apaštalavime, būtinas ne jausminis pamaldumas, o ryžtingas ir kilnus valios nusiteikimas atsiliepti į Dievo prašymus.

Be Viešpaties negalėsi tvirtai žengti. Tikrumas, kad tau reikalinga Jo pagalba, paskatins labiau vienytis su Juo tvirtu atkakliu pasitikėjimu, lydimu džiaugsmo ir ramybės, nors kelias būtų sunkus ir status.

Žiūrėk, kaip natūralus veikimo būdas skiriasi nuo antgamtinio. Pirmasis prasideda gerai, bet netrukus ima silpti. Antrasis prasideda taip pat gerai…, bet paskui stengiasi tęstis dar geriau.

Gerai elgtis iš kilnių žmogiškųjų paskatų – nieko blogo. Tačiau… kaip viskas skiriasi, valdant antgamtinėms paskatoms!

Matydamas, kaip džiaugiamasi prieš sunkų darbą, toks draugas paklausė: „O ar visos šios užduotys atliekamos iš entuziazmo?“ Džiugiai ir romiai jam buvo atsakyta: „Iš entuziazmo?.. Nuostabu!“; Per Dominum nostrum Iesum Christum! – Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, nuolat laukiantį mūsų.

Pasauliui reikia, kad budintume mieguistus, drąsintume baikščius, vestume suklaidintus; žodžiu, kad papildytume jais Kristaus naujokų gretas, idant nebūtų veltui iššvaistyta tiek energijos.

Gal ir tau bus naudinga tokia antgamtinė išmonė – valingos meilės apdairumas, su kuriuo viena Dievui labai atsidavusi siela prieš kiekvieną jai iškeliamą užduotį kartodavo: „Jau iš tiesų laikas pasiryžti kai ką nuveikti, dėl ko verta pasistengti.“

Kokį krikščioniškąjį tobulumą ketini pasiekti, visada aikštydamasis, vis darydamas „tai, kas tau patinka“…? Visi tavo trūkumai, su kuriais nekovoji, duos logiškų nuolatinių blogų darbų vaisių. Ir tavo valia, neužgrūdinta atkaklioje kovoje, niekaip nepadės sunkiu atveju.

Išorė – energinga ir veržli. Tačiau viduje – koks ištižimas ir valios stoka!

Ugdykis ryžtą, kad tavo dorybės virstų ne apsimetimu, o įpročiais, lemiančiais tavo charakterį.

„Pažįstu tokių moterų ir vyrų, kurie net neturi jėgų prašyti pagalbos“, – sakai man liūdnas ir susikrimtęs. Nepraeik pro šalį; tavo valia gelbėtis ir gelbėti juos gali būti jų atsivertimo pradinis taškas. Be to, pagalvojęs suprasi, jog ir tau buvo ištiesta ranka.