Punktų sąrašas

Atsidavimas – pirmas žingsnis pasiaukojimo, džiaugsmo, meilės, vienybės su Dievu kelyje. Taip visas gyvenimas ir prisipildo palaimintos beprotystės, suvedančios mus su laime ten, kur žmogiškoji logika mato tik neigimą, kančią, skausmą.

Niekaip nepasiryždamas pradėti, apsvarstyk, ką rašė man vienas iš tavo brolių: „Tai kainuoja, bet „sprendimą“ pagaliau priėmus, koks laimės atokvėpis, kad kelyje esi saugus!“

Tos dienos, kaip sakei, buvo kaip niekada laimingos. Ir aš nesvyruodamas tau pareiškiau, kad gyvenai truputį labiau atsidavęs negu paprastai.

Viešpaties kvietimas – pašaukimas – visada pasirodo taip: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.“

Taip, pašaukimas privalo atsižadėjimo, aukos. Tačiau kokia smagi pasirodo esanti auka – gaudium cum pace, džiaugsmas ir ramybė, – jei atsižadėjimas būna visiškas!

Juo būsi dosnesnis dėl Dievo, juo būsi laimingesnis.

Tu atjaunėjai! Iš tiesų tu pastebi, kad bendravimas su Dievu per trumpą laiką sugrąžino tave į paprastą bei laimingą jaunystės metą ir net į dvasinės kūdikystės – bet be vaikiškų poelgių – saugumą bei linksmybę… Žvalgaisi aplinkui ir patiri, kad kitiems irgi nutinka tas pat; nuo susitikimo su Viešpačiu praėjo daugel metų, ir kartu su branda juose stiprėja nenykstanti jaunatvė bei džiaugsmas; jie nebe jaunuoliai, jie jauni ir linksmi!

Ši vidinio gyvenimo tikrovė patraukia, sustiprina ir palenkia sielas. Kasdien dėkok už tai ad Deum qui laetificat iuventutem – Dievui, džiuginančiam jaunystę.

Tau netrūksta Dievo malonės. Todėl atsiliepdamas į ją turi būti tikras.

Triumfas priklauso nuo tavęs; tavo jėgos ir tavo veržlumo, suvienytų su šia malone, labiau negu pakanka suteikti tau optimizmo kaip žmogui, kuriam garantuota pergalė.

Galbūt dar vakar tu buvai vienas iš nusivylusių savo idealais, apsigavusių dėl savo žmogiškųjų ambicijų. Šiandien, Jam jau įžengus į tavo gyvenimą – ačiū, mano Dieve! – tu juokiesi ir dainuoji, ir skleidi šypseną, Meilę bei laimę visur, kur tik eini.

Dėkok Dievui, kad esi patenkintas, su nuoširdžiu džiaugsmu, kuriam nereikalingas triukšmingumas.

Su Dievu, maniau, kiekviena diena man atrodo vis patrauklesnė. Gyvenu „trupinėliais“. Vieną dieną man atrodo nuostabi kokia nors smulkmena, kitą aptinku visą panoramą, apie kurią anksčiau nė nenumaniau… Taip ir nežinau, kas dar nutiks per laiką.

Paskui pastebėjau, kad Jis mane patikina: „Kiekvieną dieną tavo laimė didės, nes vis giliau pasinersi į dieviškąjį nuotykį, į tokią šaunią istoriją, į kurią tave įvėliau. Ir pamatysi – Aš tavęs nepaliksiu.“

Džiaugsmas – atsidavimo padarinys. Tai patvirtina kiekvienas vandenračio apsisukimas.

Kiek nepraeinančio džiaugsmo tau sukelia tai, jog esi atsidavęs Dievui!.. Ir kaip tu turi nerimti, koks turi būti užsidegęs dalytis juo su visais!