Punktų sąrašas

Nemaža krikščionių įsitikinę, kad Atpirkimas bus atliktas visose pasaulio srityse ir kad turi būti keletas sielų – nežinia kurių, – padėsiančių Kristui jį atlikti. Tačiau jie regi tai vykstant ilgus amžius, daugelį amžių… Jei Atpirkimas vyktų jų atsidavimo tempu, tai užtruktų ištisą amžinybę.

Tu irgi taip manei, kol jie neatėjo tavęs „pažadinti“.

Daugelį kartų klausei, kodėl sielos, kurioms teko laimė nuo pat mažumės pažinti tikrąjį Jėzų, taip dvejoja prieš susiedamos su Juo tai, ką turi geriausia: savo gyvenimą, savo šeimą, savo iliuzijas.

Turėk galvoje, jog būtent dėl to, kad „viską“ gavai iškart, tu privalai būti labai dėkingas Viešpačiui; lygiai taip reaguotų aklasis, staiga atgavęs regėjimą, tuo tarpu kitiems nė neateina į galvą dėkoti už tai, kad mato.

Tačiau… to negana. Kasdien turi padėti aplinkiniams jausti dėkingumą už savo kaip Dievo vaikų padėtį. Antraip nesakyk, kad esi dėkingas.

Kaip nuostabu atversti netikinčius, laimėti sielas!..

Taip pat ir net dar mieliau Dievui yra neleisti, kad jos pražūtų.

Kiek nepraeinančio džiaugsmo tau sukelia tai, jog esi atsidavęs Dievui!.. Ir kaip tu turi nerimti, koks turi būti užsidegęs dalytis juo su visais!

Suprantu, koks antgamtiškas ir žmogiškas džiaugsmas buvo apėmęs tą žmogų, kuriam teko laimė atsidurti dieviškosios sėjos priešakyje.

„Nuostabu jaustis vieninteliu, išjudinančiu visą miestą ir apylinkes“, – kartojo jis įsitikinęs.

Nelauk, kol turėsi daugiau priemonių ar kol ateis kiti; sieloms tavęs reikia šiandien, dabar.

Kalbėdamiesi matėme to žemyno žemes. Tavo akys užsidegė, suspindo, tavo siela prisipildė nekantros, ir, galvodamas apie tas tautas, tu pasakei: „Argi įmanoma, kad kitoje šių jūrų marių pusėje Kristaus malonė būtų neveiksminga?“

Netrukus pats ir atsakei: „Savo begaliniame gerume Jis nori naudotis paklusniais įrankiais.“

Kokį gailestį jie tau įkvepia!.. Norėtum šaukti jiems, kad veltui švaisto laiką… Kodėl jie tokie akli ir nepastebi to, ką tu – toks menkas – pamatei? Kodėl jie nesirenka to, kas geriausia?

Melskis, marinkis ir netrukus budink – tai privalu! – juos vieną po kito, paaiškindamas, irgi vienam po kito, kad jie, kaip ir tu, gali atrasti dieviškąjį kelią, nepalikdami tos vietos, kurią užima visuomenėje.

Tu pradėjai žvaliai, ryžtingai. Tačiau pamažu tavo polėkis ėmė slopti…, o galiausiai tu užsisklęsi savo varganame kiaute, jei ir toliau siaurinsi savo akiratį.

Turi kaskart vis labiau plėsti savo širdį apaštalavimo troškimu, nes iš šimto sielų mus domina šimtas.

Sutikusieji Kristų negali užsisklęsti savo aplinkoje; liūdna būtų dėl tokio susimenkinimo! Jie turi išsiskleisti lyg vėduoklė, kad galėtų pasiekti visas sielas. Kiekvienas turi suburti – ir plėsti – draugų ratą, kurį galėtų veikti savo profesiniu prestižu, elgesiu, draugyste, idant per tą prestižą, elgesį, draugystę juos veiktų Kristus.

Tu turi būti deganti žarija, skleidžianti ugnį į visas puses. O ten, kur aplinka nedegi, reikia didinti dvasinę temperatūrą.

Antraip tu niekingai švaistysi laiką ir atimsi jį iš aplinkinių.

Esant sielų troškuliui, visada sutinkama gerų žmonių, visada atrandama patręšta dirva. Pasiteisinimo nėra!

Pasišnekėjai su tuo, anuo ir dar kitu, nes esi apimtas troškimo laimėti sielas. Tas pabūgo, anas pasitarė su „apdairu žmogumi“ ir buvo blogai nukreiptas… Būk atkaklus, kad niekas paskui negalėtų teisintis, teigdamas: Quia nemo nos conduxit – Niekas mūsų nepašaukė.

Dievas nori, kad mes, jo vaikai, būtume kaip puolimo pajėgos. Negalime pasilikti lūkuriavimo pozicijose, mums skirta kovoti ten, kur esame, kaip mūšiui pasirengusiai kariuomenei.

Tu moki maloniai bendrauti kaip protingas pašnekovas… Tačiau būni ir labai apatiškas. Tu teisiniesi: „Tai kad niekas manęs neieško…“

Nepasikeitęs, t. y. neidamas pasitikti tavęs laukiančių, tu niekada sėkmingai neapaštalausi.

To krašto, tokio atskirto nuo Dievo, tokio sutrikusio, žmonės tau priminė Mokytojo žodžius: „Tarsi avys be piemens.“

Ir jautei, kad tavo širdis irgi prisipildo užuojautos… Ryžkis čia pat, kur esąs, atiduoti gyvybę visiško sudeginimo aukoje už visus.

Nuoširdžiai pasveikindamas judrioje aplinkoje, vienas brolis priminė, kad sąžiningi pasaulio keliai atviri Kristui; mums reikia tik leistis jais su užkariautojo dvasia.

Taip, Dievas sukūrė pasaulį savo vaikams, idant jie gyventų jame ir jį pašventintų; tad ko gi lauki?

Elkis taip, tarsi nuo tavęs, vien nuo tavęs priklausytų darbo vietos aplinka – darbštumo, džiaugsmo, Dievo artumo ir antgamtinės regos aplinka.

Nesuprantu tavo bevališkumo. Susidūręs su sunkoka draugų grupe – kuri galbūt tapo sunki dėl to, kad ją apleidai, – tu nusišalini nuo jų ir išsisuki, manydamas, jog jie, būdami tik negyvas svoris, balastas, besipriešinantis tavo apaštališkosioms svajonėms, vis tiek tavęs nesupras…

Kaipgi gali norėti, kad jie klausytų tavęs, jei pats, nors ir mylėdamas juos bei tarnaudamas jiems savo malda ir marinimusi, nepasikalbi su jais?..

Kiek daug netikėtumų tau atneš diena, kai ryšiesi pasikalbėti su vienu, antru, trečiu! Maža to, jei nepasikeisi, jie pagrįstai galės šaukti, rodydami į tave pirštu: Hominem non habeo! – Neturiu kas man padėtų!