Punktų sąrašas

Patikėk, kad, darbuojantis dėl Dievo, nėra neįveikiamų sunkumų nei nusiminimų, priverčiančių mesti užduotį, nei nesėkmių, vertų šio vardo, kad ir kokie nenaudingi atrodytų rezultatai.

Įvairių tautų, visokių rasių, labai skirtingų aplinkų ir profesijų žmonės… Kalbėdamasis su jais apie Dievą, tu jauti žmogišką ir antgamtinę savo kaip apaštalo pašaukimo vertę. Tarsi iš naujo tikrovėje išgyventum Viešpaties mokinių pirmojo skelbimo stebuklą; svetima kalba ištartus sakinius, rodančius naująjį kelią, kiekvienas išgirdo širdies gilumoje savo kalba. Ir tavo mintyse naujai atgyja scena, kurioje „partai, medai ir elamitai“ laimingai priartėja prie Dievo.

Tikėjimas – apaštalaujant būtinas rekvizitas, daug kartų pasireiškiantis atkakliu kalbėjimu apie Dievą, nors vaisių pasirodymas ir užtrunka.

Jei neatlyžtame, jei nesiliaujame, tvirtai įsitikinę, jog Viešpats to nori, tai ir mūsų aplinkoje iš visų pusių ims rodytis krikščioniškosios revoliucijos ženklų: vieni atsiduos Dievui, kiti rimtai pažvelgs į vidinį gyvenimą, o dar kiti, didžiausi silpnavaliai, bus bent perspėti.

Tikro džiūgavimo dienos – dar trys žmonės!

Pildosi Jėzaus žodžiai: „Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.“

Pašaukimų, Viešpatie, daugiau pašaukimų! Man nesvarbu, ar sėja mano, ar kieno nors kito, nes mūsų rankomis sėjai Tu, Jėzau! Tik žinau, kad Tu pažadėjai vaisių brandumą: Et fructus vestrus maneat – Kad jūsų vaisiai išliktų.

Viešpats nori, kad tu apaštalautum konkrečiai, kaip antai pagaudamas šimtą penkiasdešimt tris dideles – ir ne kitokias – žuvis į dešinę nuo valties.

Tu klausi manęs: „Kaip čia yra, kad žinau esąs žmonių žvejys, gyvenu sąlytyje su daugeliu bendražygių ir galiu suprasti, kur link kreipti savo specifinį apaštalavimą, bet nieko nepagaunu?… Ar man trūksta meilės? Trūksta vidinio gyvenimo?“

Atsakymą išgirsi iš Petro lūpų per kitą stebuklingą žūklę: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus.“

Jėzaus Kristaus vardu pradėk iš naujo. Sustiprėjęs tark: „Šalin apatiją!“

Apaštališkuosiuose užmojuose nesidarbuok taip, lyg statytum vien dabarčiai… Atsidėk šiems darbams su viltimi, kad kiti – tos pačios dvasios broliai – pjaus tai, ką tu sėji saujomis, ir užbaigs namus, kuriems tu pamažu kloji pamatus.

Tas kunigas, mūsų draugas, darbavosi, mąstydamas apie Dievą, įsitvėręs į Jo tėvišką ranką ir kitiems padėdamas apsiprasti su šiomis esminėmis mintimis. Todėl jis sakydavo sau: „Numirus viskas klostysis gerai, nes Jis ir toliau rūpinsis.“

Piktžodžiavimas – pavydo sūnus, o pavydas – nevaisingųjų prieglobstis.

Todėl, susidūręs su bergždumu, pasitikrink savo požiūrį: jei dirbi ir tavęs netrikdo tai, kad kiti taip pat dirba ir gauna vaisių, tas bergždumas tik tariamas; atėjus laikui, tu surinksi derlių.