Punktų sąrašas

Esama tokių, kurie, kalbėdami apie Dievą ar apaštalavimą, tarsi jaučia būtinybę teisintis. Matyt, jie neatrado žmogiškųjų dorybių vertės, be to, apimti iškreiptos dvasios ir bailumo.

Nesielk kaip tie, kurie išsigąsta priešo, stipraus tik savo „agresyviu balsu“.

Tu supranti, kokį darbą atliekame …, jis tau patinka (!). Tačiau visaip stengiesi nebendradarbiauti, o dar labiau sieki, kad kiti nematytų ir nemanytų, jog kaip nors prisidedi.

Sakei bijąs atrodyti geresnis negu esi! Ar tik nebijai, kad Dievas ir žmonės pareikalaus iš tavęs daugiau nuoseklumo?

„Nesu toks apaštalas, koks turėčiau būti. Aš… drovus.“

Ar tik nebūsi įbaugintas, nes menka tavo meilė? Imk veikti!

Kai triūsiate skleisdami apaštališkąjį užmojį, „ne“ niekada nebūna galutinis atsakymas; neatlyžkite!

Tu per daug „įžvalgus“ ir per mažai „antgamtiškas“, todėl ir esi laikomas apsukruoliu; neišradinėk kliūčių ir nenorėk jas visas pašalinti.

Galbūt tavo pašnekovas ne toks „mitrus“, o gal kilnesnis už tave ir, pasikliaudamas Dievu, jis neatsilieps tau gausybe „bet“.

Galima veikti taip apdairiai, kad vienu žodžiu tai vadintina silpnadvasiškumu.

Patikėk, kad, darbuojantis dėl Dievo, nėra neįveikiamų sunkumų nei nusiminimų, priverčiančių mesti užduotį, nei nesėkmių, vertų šio vardo, kad ir kokie nenaudingi atrodytų rezultatai.

Tavo tikėjimas per mažai veiksmingas; sakyčiau, tai davatkos tikėjimas, o ne vyro, kovojančio, kad taptų šventas.

Ramybės! Drąsos!

Šiomis dorybėmis ir triuškink abejingųjų, baikštuolių, išdavikų penktąją koloną.

Patikinai mane norįs kovoti be atvangos. Tačiau štai ateini nuleistais sparnais.

Įsidėmėk, jog net žmogiškuoju požiūriu nedera, kad viskas tau atitektų iškart, be kliūčių. Šiek tiek – daug! – dera pačiam pasistengti. Jei ne, tai kaipgi ketini tapti šventas?

Tu nepuoli triūsti dėl šio antgamtinio užmojo, pasak tavęs, bijodamas nemokėsiąs patikti, galįs nederamai pasielgti. Jei daugiau galvotum apie Dievą, tai netaukštum tokių niekų.

Kartais pamanau, kad keletas Dievo ir Jo Bažnyčios priešų gyvena iš daugybės geruolių baimės, ir mane apima gėda.

Būk drąsus savo maldoje, ir Viešpats tave iš pesimisto pavers optimistu, iš drovaus – ryžtingu, iš silpnadvasio – tikėjimo žmogumi, apaštalu!

Natūralumas, nuoširdumas, džiaugsmas – tai žmones patraukti siekiančiam apaštalui būtinos sąlygos.

Visada būk mandagus su visais. Ypač su tais, kurie prisistato kaip priešininkai – priešų neturėk, – tau stengiantis ištraukti juos iš klaidos.

Pasipiktinęs klausei, kodėl apaštalavimo aplinka ir priemonės turi būti negražios, nevalyvos… ir sudėtingos. Ir pridūrei: „Juk atsieina tiek pat!“

Man tavo pasipiktinimas pasirodė labai teisingas. Ir pamaniau, kad Jėzus kreipdavosi į visus ir traukdavo visus: vargšus ir turtingus, mokytus ir nemokšas, linksmus ir liūdnus, jaunus ir senus… Kokia miela ir natūrali – antgamtiška – Jo figūra!

Tavo malonus elgesys turi tapti vis patrauklesnis kiekybe ir kokybe. Antraip apaštalavimas užges inertiškuose ir uždaruose būreliuose.

Tu moki maloniai bendrauti kaip protingas pašnekovas… Tačiau būni ir labai apatiškas. Tu teisiniesi: „Tai kad niekas manęs neieško…“

Nepasikeitęs, t. y. neidamas pasitikti tavęs laukiančių, tu niekada sėkmingai neapaštalausi.

Patikėk, kad tavo apaštalavimo esmė – skleisti gerumą, šviesą, entuziazmą, dosnumą, pasiaukojimo dvasią, darbo atkaklumą, mokymosi gilumą, atsidavimo platumą, neatsilikimą nuo gyvenimo, absoliutų ir linksmą klusnumą Bažnyčiai, tobulą artimo meilę…

Niekas neduoda to, ko neturi.