Punktų sąrašas

Viršūnė? Atsidavusiai sielai viskas virsta siektina viršūne; kiekviena diena atskleidžia naujus tikslus, nes Dievo meilė nežino ribų ir nenori apsiriboti.

Nuoširdus pasiryžimas – kelią kitiems padaryti mielą ir lengvą, nes gyvenimas ir taip atneša pakankamai vargo.

Visa, dėl ko dabar esi susirūpinęs, sutelpa į vieną šypseną, šyptelėtą iš meilės Dievui.

Prie manęs priėjo draugas ir užkalbino: „Girdėjau, kad įsimylėjai.“ Buvau labai nustebęs, ir į galvą atėjo vien mintis, iš kur tokios žinios.

Jis prisipažino tai išskaitęs iš džiaugsmo spindinčiose mano akyse.

Tu neskaudinai jo fiziškai… Tačiau tiek kartų jo nepaisei, žvelgei į jį abejingai kaip į svetimą.

Argi to maža?

Tu nepraeini abejingai pro svetimą skausmą. Tas žmogus – giminaitis, draugas, kolega…, nepažįstamasis – yra tavo brolis.

Atmink, kaip pasakojama Evangelijoje ir kaip daugelį kartų skaitei su liūdesiu, kad net Jėzaus giminaičiai netikėjo Juo. Pasistenk, kad tokia situacija nepasikartotų.

Sakai kasdien atrandąs savyje naujų dalykų… Atsakau, kad dabar tu pradedi pažinti save.

Iš tiesų mylint… visada atsiranda dingsčių mylėti dar labiau.

Susidūrus su negarbe ar klaida, liūdna būtų tenkintis pasakymu: „Aš tai numačiau.“

Tai reikštų, kad tau nesvarbi svetima nelaimė, nes privalėjai užkirsti jai kelią, jei tai priklausė nuo tavęs.

Meile perprasti Dievo dalykus pavyksta labiau negu studijomis.

Todėl tu turi darbuotis, mokytis, priimti ligą, būti santūrus… mylėdamas!

Įsimylėjėliai nesugeba atsisveikinti, jie visada drauge.

Ar mes su tavimi taip mylime Viešpatį?

Argi nematei, kaip gražinasi mylintys vienas kitą, norėdami patikti ir gerai atrodyti?.. Taip ir tu turi tvarkyti bei gražinti savo sielą.

Argi nepastebi, kad daugelis tavo draugų sugeba parodyti daug subtilumo ir jautrumo, bendraudami su mylimais žmonėmis: sužadėtine, žmona, vaikais, šeima…?

Sakyk jiems – ir tvirtink sau! – kad Viešpats ne mažiau nusipelno tokio bendravimo! Ir dar patark, kad ir toliau elgdamiesi taip pat subtiliai bei jautriai, bet išgyvendami tai su Juo ir Jam, jie pasieks niekada nesapnuotą laimę, taip pat ir čia, žemėje.

Išrauti su šaknimis savimeilę ir įdiegti meilę Jėzui Kristui – štai kur glūdi veiksmingumo ir laimės paslaptis.

Kol būsi įsitikinęs, kad kiti privalo gyventi nuolat rodydami tau dėmesį, kol nesiryši tarnauti – pasislėpti ir išnykti, – tol tavo bendravimas su broliais, kolegomis, draugais bus nuolatinio apmaudo, blogos nuotaikos…, puikybės šaltinis.

Kai sunku padaryti paslaugą, pasitarnauti žmogui, mąstyk, kad jis yra Dievo vaikas, atmink, kad Viešpats liepė mylėti vieniems kitus.

Maža to, kasdien gilinkis į šį Evangelijos pamokymą; nepasilik paviršiuje. Padaryk išvadas – tai gana lengva – ir derink prie šių reikalavimų savo elgesį kiekvieną akimirką.

Gyvenama taip skubotai, kad krikščioniškoji artimo meilė šiame pasaulyje yra tapusi retu reiškiniu, nors Kristus ir skelbiamas – bent jau žodžiais.

Tarkime, kad taip yra iš tiesų. Tačiau ką gi veiki tu, kaip katalikas turintis tapatintis su Juo ir sekti Jo pėdomis? Juk mums liepta eiti ir skelbti Jo mokymą visoms tautoms, visoms! Ir visais laikais.

Gerai pamąstyk ir atitinkamai veik, nes žmonės, laikantys tave nemaloniu, liausis taip manyti, supratę, kad tu tikrai juos myli. Tai priklauso tik nuo tavęs.

Pirma tu skriaudi… O kol dar niekas neatsiliepė, šauki: „Dabar tarp visų tebūna meilė!“

Pradėjęs nuo antro dalyko, niekada neprieitum prie pirmojo.

Nebūk intrigantas, kaip tas, apie kurį jo paties motina teigė: „Supažindinkite jį su savo draugais, ir jis pasirūpins, kad tie draugai susikivirčytų su jumis.“

Matydamas, kaip džiaugiamasi prieš sunkų darbą, toks draugas paklausė: „O ar visos šios užduotys atliekamos iš entuziazmo?“ Džiugiai ir romiai jam buvo atsakyta: „Iš entuziazmo?.. Nuostabu!“; Per Dominum nostrum Iesum Christum! – Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, nuolat laukiantį mūsų.

Pavyduliavimą arba pavydą vienas tiesus žmogus apibūdino taip: „Reikia turėti labai piktą valią, kad drumstum tokį švarų vandenį.“

Šauk garsiai, nes šis šauksmas – įsimylėjėlio „papaikimas“: „Viešpatie, nors ir myliu Tave…, nepasitikėk manimi! Rišk mane prie Savęs kasdien vis labiau!“

Delikačiai venk visko, kas gali sužeisti kito širdį.

Kodėl iš dešimt būdų tarti „ne“ vis išsirenki nemaloniausią?

Dorybė netrokšta žeisti.

Dažnumas, kuriuo lankome Viešpatį, priklauso nuo dviejų veiksnių: tikėjimo ir širdies, tiesos matymo ir jos meilės.

Meilė stiprėja ir dėl atsižadėjimo bei marinimosi.

Jei turėtum didelę širdį ir kiek daugiau nuoširdumo, tai neskaudintum kitų ir nesijaustum skaudinamas… smulkmenų.

„Vargšai, – sakė vienas mūsų draugas, – geriausia mano dvasinė knyga ir pagrindinis mano maldų pretekstas. Man skaudu dėl jų, o su jais – ir dėl Kristaus. O kadangi skaudu, suprantu mylįs ir Jį, ir juos.“

Tave degina tokia padėtis: prie tavęs buvo priėjęs Kristus, kai tebebuvai vargšas raupsuotasis! Iki tol ugdeisi tik vieną gerą savybę – dosniai skirti dėmesį kitiems. Po šio susitikimo tau duota malonė pamatyti juose Jėzų, tu įsimylėjai Jį ir dabar myli Jį juose…, bet tau atrodo – ir tu teisus, taip manydamas! – kad tas altruizmas, anksčiau skatinęs patarnauti artimui, buvo labai menkas.

Tirono taktika – pasiekti, kad tarpusavyje vaidytųsi tie, kurie susivieniję gali jį nuversti. Seni priešo – velnio ir jo šalininkų – spąstai panaudojami daugelio apaštališkųjų planų žlugdymui.

Mintis apie mirtį padės tau puoselėti artimo meilės dorybę, nes ši konkreti akimirka, kurią susitinki tą ar aną, galbūt jau paskutinė… Jų ir tavęs arba manęs gali nebelikti bet kurią akimirką.

Išmok sakyti „ne“, be reikalo nežeisdamas, nesigriebdamas kategoriško atmetimo, kenkiančio artimo meilei.

Atmink visada esąs priešais Dievą!

Jie apkalbinėja. Ir netrukus kam nors paveda tuoj pat ateiti ir papasakoti tau, kas kalbama… Niekšiška? Be abejo. Tačiau neprarask ramybės, nes tau, sąžiningai dirbančiam, tas liežuvis jau nebegali padaryti žalos… Pagalvok, kokie jie mulkiai, kiek maža turi žmogiškojo takto, kaip trūksta jiems ištikimybės savo broliams… ir ypač Dievui!

Ir nesumanyk pats apkalbinėti pagal blogai suprastą teisę atsikirsti. Privalėdamas kalbėti, pasinaudok galimybe broliškai taisyti, kaip patariama Evangelijoje.

Nesijaudink dėl tų prieštaravimų, tų tauškalų; žinoma, mes triūsiame dieviškajame darbe, bet esame žmonės… Todėl logiška, kad mums einant, nuo kelio kyla dulkės.

Tai, kas tave trikdo, tave žeidžia…, panaudok apsivalymui ir prireikus – taisymuisi.

Pasirodai kaip šaunus teoretikas… Tačiau nenusileidi nė dėl nereikšmingų smulkmenų! Netikiu tokia tavo marinimosi dvasia!

Paisyti mažų dalykų reiškia nuolat marintis; taip gyvenimas padaromas malonesnis kitiems.