Punktų sąrašas

Draugystės ir pasitikėjimo apaštalavime pirmas žingsnis yra supratimas, tarnavimas… ir šventas reiklumas mokyme.

Tu turi išmokti prireikus su meile nepritarti kitiems, netapdamas antipatišku.

Visada būk mandagus su visais. Ypač su tais, kurie prisistato kaip priešininkai – priešų neturėk, – tau stengiantis ištraukti juos iš klaidos.

Argi ne tiesa, deja, kad gausu tokių, kurie nusikalsta teisingumui savo šmeižtais, o paskui apeliuoja į meilę ir garbingumą, idant jų auka negalėtų gintis?

Liūdnai skamba žodis „ekumenizmas“ lūpose tų katalikų, kurie blogai elgiasi su kitais katalikais!

Koks klaidingas objektyvumo suvokimas! Į asmenis ar užduotis žvelgiama pro iškreiptus savo trūkumų lęšius ir su rūgščiu begėdiškumu kritikuojama arba drįstama patarinėti.

Konkretus pasiūlymas: taisyti arba patarti, kalbantis Dievo akivaizdoje ir taikant tuos žodžius savo elgesiui.

Niekada nesigriebk visada apgailėtino metodo – rengti šmeižtiškus išpuolius… Juo labiau iš dorinimo paskatų, niekada nepateisinančių amoralaus poelgio.

Kodėl iš dešimt būdų tarti „ne“ vis išsirenki nemaloniausią?

Dorybė netrokšta žeisti.

Pabarti?.. Dažnai tai būtina. Tačiau pamokant, kaip taisyti trūkumą. Ir niekada – vien tam, kad išlietum savo pyktį.

Prireikus taisyti, privalu tai daryti aiškiai ir meiliai, nenuvejant nuo lūpų šypsenos, jei tik ji tinka. Niekada nedera – arba labai retai dera – tai daryti svaidant perkūnus.

Jautiesi tarsi gavęs saugoti gėrį bei absoliučią tiesą, todėl ir asmeniškai įgaliotas ar turintis teisę bet kokia kaina rauti iš šaknų blogį?

Eidamas šiuo keliu, tu nieko nesutvarkysi, tik per Meilę ir su meile, atmindamas, kad Meilė tiek daug tau atleido ir tebeatleidžia.

Vadovaudamasis krikščioniškąja meile ir žmogiškuoju taktiškumu, tu turi stengtis, kad tarp tavęs ir ko nors neatsirastų praraja… Visada palik išeitį artimui, kad jis dar labiau nenutoltų nuo Tiesos.

Smurtas nėra geras įtikinėjimo metodas…, juo labiau apaštalavime.

Smurtininkas visada pralaimi, nors ir laimėjęs pirmą mūšį…, nes galiausiai jį apgaubia nesupratimo vienatvė.

Neaiškink savo apmaudo nei nusivylimo. Tau atmokėta ta pačia moneta – pomėgiu užgaulioti žodžiais ir darbais.

Pasinaudok pamoka ir ateityje pasistenk nepamiršti, jog gyvenantys drauge su tavimi taip pat turi širdį.

Išmok sakyti „ne“, be reikalo nežeisdamas, nesigriebdamas kategoriško atmetimo, kenkiančio artimo meilei.

Atmink visada esąs priešais Dievą!

Įprask nuoširdžiai kalbėti apie viską ir visus, ypač apie triūsiančius Dievo tarnyboje.

O jei tai neįmanoma, tylėk! Ūmūs ar nerūpestingi komentarai gali virsti apkalbomis arba šmeižtu.

Vienas vaikinukas, ką tik nuoširdžiau atsidavęs Dievui, tarė: „Štai ko dabar man reikia – mažiau kalbėti, lankyti ligonius ir miegoti ant grindų.“

Pritaikyk tai sau.

Apie Kristaus kunigus dera kalbėti tik pagiriamai!

Visa savo siela trokštu, kad mano broliai ir aš savo kasdieniame elgesyje į tai labai atsižvelgtų.

Melas yra įvairialypis: užuomina, intriga, apkalba… Tačiau visada tai bailių ginklas.

Tu neturi teisės pasiduoti pirmo ar paskutinio pokalbio įspūdžiui!

Išklausyk su pagarba, susidomėjimu; tikėk žmonėmis…, bet kruopščiai iškošk savo sprendimą Dievo akivaizdoje.

Jie apkalbinėja. Ir netrukus kam nors paveda tuoj pat ateiti ir papasakoti tau, kas kalbama… Niekšiška? Be abejo. Tačiau neprarask ramybės, nes tau, sąžiningai dirbančiam, tas liežuvis jau nebegali padaryti žalos… Pagalvok, kokie jie mulkiai, kiek maža turi žmogiškojo takto, kaip trūksta jiems ištikimybės savo broliams… ir ypač Dievui!

Ir nesumanyk pats apkalbinėti pagal blogai suprastą teisę atsikirsti. Privalėdamas kalbėti, pasinaudok galimybe broliškai taisyti, kaip patariama Evangelijoje.

Nesijaudink dėl tų prieštaravimų, tų tauškalų; žinoma, mes triūsiame dieviškajame darbe, bet esame žmonės… Todėl logiška, kad mums einant, nuo kelio kyla dulkės.

Tai, kas tave trikdo, tave žeidžia…, panaudok apsivalymui ir prireikus – taisymuisi.

Apkalbėti, sakoma, labai žmogiška. Atšaunu, kad mes turime gyventi dieviškai.

Niekšiškas ar lengvabūdiškas vieno žmogaus žodis gali sudaryti nuomonę ir net įvesti madą kalbėti apie ką nors blogai… Netrukus šios apkalbos pakyla nuo apačios, pasiekia aukštumas ir, ko gero, susikaupia juodais debesimis.

Tačiau kai plakamasis yra Dievo siela, debesys pratrūksta vaisingu lietumi, kad ir kas nutiktų; ir Viešpats ims aukštinti tą, kurį norėta pažeminti ar apšmeižti.