Punktų sąrašas

Savo egoizmo atskirtas nuo bendro įkarščio už sveiką ir šventą žmonių gerovę, tapęs apdairus ir nebesijaudindamas, išvydęs materialius ar moralinius artimųjų vargus, priverti mane sviesti tau į veidą keletą aštrių žodžių, idant sureaguotum; nejausdamas palaimintosios brolybės su savo broliais žmonėmis ir gyvendamas už didžiosios krikščionių šeimos ribų, tu esi vargšas savanaudis.

Liūdna, matant, kaip kai kas supranta išmaldą – kaip kelis skatikus arba kokį seną drabužį. Atrodo, tarsi jie nebūtų skaitę Evangelijos.

Nedvejodami padėkite žmonėms išsiugdyti pakankamą tikėjimą ir tvirtybę, idant jie būtų pasirengę gyvenime kilniadvasiškai atsisakyti būtinų dalykų.

Tinginiams paaiškinkite, kad net žemiškuoju požiūriu nekilnu ir negražu laukti paskutinės akimirkos, kai norom nenorom nieko nebegalima su savimi pasiimti.

„Kas skolina, tas neatgauna; jei atgauna, tai ne viską; jei viską, tai ne visai tą patį; jei ir tą patį, tai įgyja mirtiną priešą.“

Na ir kas?.. Duok! Neskaičiuodamas išlaidų ir visada – dėl Dievo. Taip net žmogiškuoju požiūriu gyvensi arčiau žmonių ir prisidėsi prie to, kad mažiau būtų nedėkingųjų.

Mačiau raudonį to paprasto vyro veide, kone ašaras jo akyse: jis dosniai prisidėjo prie gerų darbų garbingai uždirbtais pinigais ir sužinojo, kad „gerieji žmonės“ pavadino jo veiksmus nedorais.

Naiviai kaip šių Dievo mūšių naujokas jis murmėjo: „Jie mato, kad aukojuosi… ir vis dėlto tyčiojasi iš manęs!“

Pasikalbėjau su juo ilgėliau; jis pabučiavo mano Nukryžiuotąjį, ir savaiminis jo pasipiktinimas virto ramybe ir džiaugsmu.

Hominem non habeo – Neturiu nieko, kas man padėtų. Deja, taip galėtų pasakyti daugelis dvasios ligonių ir paralyžiuotųjų, galinčių tarnauti… ir turinčių tarnauti.

Viešpatie, niekada teneliksiu abejingas sieloms.

„Teisaus nepasitenkinimo keliu“ ėjo ir eina masės.

Skaudu…, bet kiek nepatenkintųjų sukūrėme tarp vargstančių dvasiškai ar materialiai!

Reikia vėl grąžinti Kristų vargšams ir nuolankiesiems; kaip tik su jais Jam ir mieliausia.

Dėstytojau, tavo įkarštis tepadeda mokiniams per trumpą laiką suprasti tai, kam tau išsiaiškinti prireikė daugelio valandų studijų.

Koks siauras akiratis sielų, kurios pavydžiai saugo „nuoskaudų sąrašą“!.. Su šiais nelaimėliais neįmanoma sugyventi.

Tikra artimo meilė omnia suffert – viską pakelia, neskaičiuodama teikiamų „nuolatinių ir būtinų“ paslaugų, neįsidėmėdama nė patiriamų skriaudų.

Gerai, sutinku! Šis žmogus blogai pasielgė; jo poelgis smerktinas ir negarbingas; nematyti, kad jis paisytų padorumo.

„Žmogiškai jis nusipelno vien paniekos!“ – pridūrei tu.

Patvirtinu suprantąs, bet nepalaikąs pastarąjį tavo teiginį; šis varganas gyvenimas yra šventas, ir Kristus mirė, kad jį atpirktų! Jeigu Jis jo neniekina, tai kaip gali drįsti tu?

Atlaidumas proporcingas autoritetui. Paprastas teisėjas, gal ir pripažindamas švelninančias aplinkybes, turi pasmerkti nusikaltėlį, kurio kaltė įrodyta ir kuris prisipažino. Aukščiausia šalies valdžia kartais suteikia amnestiją arba malonę. Dievas atgailaujančiai sielai atleidžia visada.

„Pažįstu tokių moterų ir vyrų, kurie net neturi jėgų prašyti pagalbos“, – sakai man liūdnas ir susikrimtęs. Nepraeik pro šalį; tavo valia gelbėtis ir gelbėti juos gali būti jų atsivertimo pradinis taškas. Be to, pagalvojęs suprasi, jog ir tau buvo ištiesta ranka.

To krašto, tokio atskirto nuo Dievo, tokio sutrikusio, žmonės tau priminė Mokytojo žodžius: „Tarsi avys be piemens.“

Ir jautei, kad tavo širdis irgi prisipildo užuojautos… Ryžkis čia pat, kur esąs, atiduoti gyvybę visiško sudeginimo aukoje už visus.