Punktų sąrašas

Tu pliuškeniesi pagundose, statai save į pavojų, žaidi žvilgsniu ir vaizduote, plepi… kvailystes. Ir netrukus išsigąsti, užpultas abejonių, skrupulų, neaiškumų, liūdesio ir nusiminimo.

Turi pripažinti esąs nelabai nuoseklus.

Prašyk Jėzaus, kad dovanotų tau meilę kaip apsivalymo laužą, kuriame degs tavo varganas kūnas – tavo vargšė širdis, atsikratydama visų žemiškųjų vargų… Pašalinusi tave patį, ji teprisipildo Jo. Prašyk, kad Jis suteiktų tau radikalaus pasibjaurėjimo viskuo, kas lengvabūdiška, idant tave palaikytų tik Meilė.

Tyrumo „stebuklo“ atramos taškai – malda ir marinimasis.

Pagunda tyrumui, regis, juo pavojingesnė, juo labiau pridengta; ateidama klastingai, ji labiau apgauna.

Nenusileisk net baimindamasis „atrodyti keistuolis“!

Šventas tyrumas – kūno nuolankumas! Tu prašei Viešpaties septynių užraktų savo širdžiai. Patariu tau prašyti septynių užraktų savo širdžiai, taip pat aštuoniasdešimt apdairumo metų savo jaunystei…

Be to, budėk…, nes kibirkštis greičiau užgesinama negu gaisras; spruk…, nes čia esama bjauraus bailumo būti „drąsiam“; nevaikščiok išpūtęs akis…, nes tai rodo ne pabudusios sielos, o tik šėtono užmačias.

Tačiau visas šis žmogiškasis stropumas su marinimusi, ašutine, atgailos rimbu ir pasninku tiek nedaug vertas be tavęs, mano Dieve!

Štai kaip išpažinties klausęs kunigas pribaigė vienos subtilios sielos, kaltinusios save tam tikru smalsumu, goslumą: „Še tau! Patinų ir patelių instinktai.“

Savanoriškai priėmus dialogą, pagunda atima sielos ramybę taip pat, kaip netyrumas, kuriam pritariama, panaikina malonę.

Jis ėjo netyrumo keliu visu savo kūnu… ir visa savo siela. Jo tikėjimas darėsi miglotas…, nors jam ir gerai žinoma, jog tai ne tikėjimo problema.

„Sakote, jog net po savo praeities aš galiu tapti „dar vienu“ šventuoju Augustinu. Neabejoju tuo ir šiandien labiau negu vakar noriu bandyti.“

Tačiau tu privalai kirsti stipriai ir iš pašaknių, kaip šventasis Hipono vyskupas.

Taip, prašyk atleidimo gailėdamasis ir atlik gausią atgailą už savo netyrus darbus praeityje, bet nesistenk jų prisiminti.

„Šis pokalbis… nešvankus, lyg iš kanalizacijos!“

Negana jam nepritarti; tvirtai parodyk savo pasibjaurėjimą!

Atrodo, tarsi „dvasia“ slopsta, menksta, kol lieka vienas taškelis… O kūnas didėja, tampa milžiniškas, kol pagaliau įsiviešpatauja. Tarsi tau šventasis Paulius rašė: „Tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas.“