Punktų sąrašas

Kiti tavęs nesupranta?.. Jis buvo Tiesa ir Šviesa, bet ir saviškiai Jo nesuprato. Kaip jau šitiek kartų prašiau, atmink šiuos Viešpaties žodžius: „Mokinys nėra aukštesnis už Mokytoją.“

Dievo vaikui prieštaravimai ir šmeižtai – tarsi kariui mūšio lauke gautos žaizdos.

Iš tavęs kiti šaiposi… Gandas, nuomonė – argi tai svarbu?

Šiaip ar taip, nejauti nei gėdos, nei gailesčio dėl savęs, o tik dėl jų, dėl tų, kurie blogai su tavimi elgiasi.

Kiek sumažėtų neurastenijos ir isterijos, jei sykiu su katalikybės mokymu būtų mokoma iš tiesų gyventi kaip krikščionims – mylint Dievą ir sugebant priimti sunkumus kaip iš Jo rankų einantį palaiminimą!

Įsitikinimas savo „prasta prigimtimi“ – savęs pažinimas – padės tau reaguoti antgamtiškai, ir tavo sieloje vis labiau įsitvirtins džiaugsmas bei ramybė pažeminimo, nesiskaitymo, šmeižto akivaizdoje…

Po fiat – Viešpatie, tebūnie, kaip Tu nori – panašiais atvejais turėtum samprotauti taip: „Pasakė tik tiek? Matyt, nepažįsta manęs, antraip nebūtų tuo apsiribojęs.“

Būdamas įsitikinęs, jog nusipelnai prastesnio elgesio, jausi dėkingumą tam žmogui ir džiaugsiesi tuo, kas kitą skaudintų.

„Kol aš neverčiamas nusidėti!“ – šiuos tvirtus žodžius ištarė vargšas žmogus, asmeniniame gyvenime ir žmogiškuosiuoe bei krikščioniškuosiuose siekiuose beveik sunaikintas galingų priešų.

Mąstyk ir mokykis: kol tu neverčiamas nusidėti!

Jie nepripažino to, ką tu vadini savo „teise“, kurią aš verčiu kaip tavo „teisę į puikybę“… Vargšas juokdary, negalėdamas apsiginti, nes puolantysis buvo galingas, tu jautei šimto antausių skausmą. Tačiau, nepaisydamas nieko, taip ir neišmokai nusižeminti.

Dabar sąžinė tau priekaištauja, vadindama tave išpuikėliu… ir bailiu. Dėkok Dievui, nes jau imi suprasti savo „nuolankumo pareigą“.

Nors viskas žlunga ir baigiasi, nors įvykiai klostosi priešingai, negu buvai numatęs, ir labai nelemtai, nervindamasis nieko nelaimėsi. Be to, atmink patiklią pranašo maldą: „Viešpats mūsų Teisėjas ir mūsų Įstatymų Davėjas, Viešpats mūsų Karalius, ir Jis mus išvaduos.“

Uoliai melskis šia malda kasdien, idant sugebėtum savo elgesį priderinti prie Apvaizdos, mūsų labui valdančios mus, planų.

Kad neprarastum ramybės šiais rūstaus ir neteisingo prieštaravimo laikais, priminiau: „Jei mums bus praskelta galva, neskirsime tam daugiau dėmesio; tai reikš, kad su tokia ir turime vaikščioti.“

Nesijaudink dėl tų prieštaravimų, tų tauškalų; žinoma, mes triūsiame dieviškajame darbe, bet esame žmonės… Todėl logiška, kad mums einant, nuo kelio kyla dulkės.

Tai, kas tave trikdo, tave žeidžia…, panaudok apsivalymui ir prireikus – taisymuisi.

Apkalbėti, sakoma, labai žmogiška. Atšaunu, kad mes turime gyventi dieviškai.

Niekšiškas ar lengvabūdiškas vieno žmogaus žodis gali sudaryti nuomonę ir net įvesti madą kalbėti apie ką nors blogai… Netrukus šios apkalbos pakyla nuo apačios, pasiekia aukštumas ir, ko gero, susikaupia juodais debesimis.

Tačiau kai plakamasis yra Dievo siela, debesys pratrūksta vaisingu lietumi, kad ir kas nutiktų; ir Viešpats ims aukštinti tą, kurį norėta pažeminti ar apšmeižti.

Saugokis šmeižto ir prasimanymų skleidėjų, kuriuos kai kas priima iš lengvabūdiškumo, o kiti – iš begėdiškumo, ardydami aplinkos rimtį ir užnuodydami viešąją nuomonę.

Kartais tikroji artimo meilė reikalauja, kad ši savivalė ir jos skatintojai būtų demaskuoti. Antraip su savo iškrypusia bei menkai išugdyta sąžine jie ir jų klausytojai gali samprotauti: „Tyli, vadinasi, sutinka.“