Punktų sąrašas

Mačiau raudonį to paprasto vyro veide, kone ašaras jo akyse: jis dosniai prisidėjo prie gerų darbų garbingai uždirbtais pinigais ir sužinojo, kad „gerieji žmonės“ pavadino jo veiksmus nedorais.

Naiviai kaip šių Dievo mūšių naujokas jis murmėjo: „Jie mato, kad aukojuosi… ir vis dėlto tyčiojasi iš manęs!“

Pasikalbėjau su juo ilgėliau; jis pabučiavo mano Nukryžiuotąjį, ir savaiminis jo pasipiktinimas virto ramybe ir džiaugsmu.

Jie piktinasi tavimi, nes kalbi apie atsidavimą niekada apie šią problemą negalvojusiems?.. Na, ir kas, jei tu turi pašaukimą būti apaštalų apaštalu!

Kartais žmonės nenori suprasti, lyg būtų apakinti… Tačiau kitais kartais tu pats nepasistengi būti suprastas; taisykis!

Jei lankai Mokytojo mokyklą, nenustebsi, turėdamas susigrumti su nesupratimu daugelio žmonių, kurie galėtų gerokai tau pagelbėti, jei bent kiek pasistengtų būti supratingesni.

Pavyduliavimą arba pavydą vienas tiesus žmogus apibūdino taip: „Reikia turėti labai piktą valią, kad drumstum tokį švarų vandenį.“

Apaštalavimo darbai paprastai kritikuojami dvejopai: vieni šį triūsą vaizduoja kaip labai sudėtingą…, kiti jį apšaukia jaukiu ir lengvu.

Iš esmės tokiame „objektyvume“ apsiribojama siauru požiūriu su geroka dyko plepalo porcija. Be jokio apmaudo pasiteirauk: „O ką gi veikiate jūs?

Blogai atsiliepusieji apie Dievui ištikimą draugą apkalbės ir tave, apsisprendusį elgtis geriau.

Sektantai kelia balsą prieš vadinamąjį „mūsų fanatizmą“, nes amžiai eina, o katalikų tikėjimas lieka nekintamas.

Kita vertus, ryšio su tiesa neišlaikančių sektantų fanatizmas vis keičia drabužį, prieš šventąją Bažnyčią iškeldamas grynai tuščių neturiningų žodžių baidyklę: „laisvė“, kuri supančioja, „pažanga“, kuri sugrąžina į laukinį būvį, „mokslas“, kuris slepia nemokšiškumą… Vis kažkoks paviljonas, po kuriuo dangstomos senos sugedusios prekės.

Duok, Dieve, kad kasdien vis stiprėtų „tavo fanatizmas“ už tikėjimą, vienintelį ginantį vienintelę Tiesą!