Punktų sąrašas

Kažkas yra palyginęs širdį su malūnu, sukamu meilės, aistros vėjo…

Būtent šis „malūnas“ gali malti kviečius, miežius, mėšlą… Tai priklauso nuo mūsų!

Demonas – melo tėvas ir savo puikybės auka – stengiasi mėgdžioti Viešpatį net šalininkų patraukimo būdu. Ar esi pastebėjęs, jog kaip Dievas naudojasi žmonėmis, norėdamas išgelbėti sielas ir vesti jas į šventumą, taip šėtonas pasinaudoja kitais žmonėmis, norėdamas apsunkinti šį darbą ir net pražudyti juos? Nebijok, bet kaip Jėzus įrankių ieško tarp artimiausių – giminaičių, draugų, kolegų ir t. t., – taip ir demonas dažnai stengiasi priversti labiausiai mylimas būtybes veikti taip, kad jos vestų mus į blogį.

Tad jeigu kraujo ryšiai tampa pančiais, trukdančiais eiti Dievo keliais, ryžtingai juos nutrauk. Galbūt tavo ryžtas atriš ir įpainiotus į Liuciferio kilpas.

Dėkui, mano Jėzau, kad panorai tapti tobulu žmogumi su mylinčia ir mieliausia širdimi, mylinčia iki mirties ir kenčiančia, prisipildančia džiaugsmo ir skausmo, besigėrinčia žmonių keliais ir parodančia į dangų vedantį kelią, didvyriškai paklūstančia pareigai ir besivadovaujančia gailestingumu, budinčia dėl varguolių ir turtuolių, besirūpinančia nusidėjėliais ir teisiaisiais…

Ačiū, mano Jėzau, ir duok mums tokias širdis, kaip Tavo!

Prašyk Jėzaus, kad dovanotų tau meilę kaip apsivalymo laužą, kuriame degs tavo varganas kūnas – tavo vargšė širdis, atsikratydama visų žemiškųjų vargų… Pašalinusi tave patį, ji teprisipildo Jo. Prašyk, kad Jis suteiktų tau radikalaus pasibjaurėjimo viskuo, kas lengvabūdiška, idant tave palaikytų tik Meilė.

Tu labai aiškiai išvydai savo pašaukimą – mylėti Dievą, – bet tik galva. Tikini sudėjęs į kelią širdį…, bet kartais išsiblaškai ir net mėgini žvalgytis atgal; tai ženklas, kad ne visą ją sudėjai. Tobulėk!

„Atėjau, – sako Mokytojas, – sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą…“ Atlikdamas tai, ko Jis iš tavęs reikalauja, parodysi tikrai juos mylįs. Todėl nesinaudok savo meile jiems –kuri turi būti visiška– kaip dingstimi atėjus asmeninio pasiaukojimo valandai. Antraip, patikėk, Dievo meilei tu priešpriešinsi tėvų meilę, o šiai – savimeilę.

– Ar supranti dabar, kokie gilūs ir aktualūs šie Evangelijos žodžiai?

Širdis! Protarpiais į ją neišvengiamai prasiskverbia žmogiškosios šviesos šešėlis – bjaurus, liūdnas, „provincialus“ prisiminimas…

Tada skubėk prie tabernakulio kūnu ar dvasia ir sugrįši į šviesą, į džiaugsmą, į Gyvenimą.

Šventas tyrumas – kūno nuolankumas! Tu prašei Viešpaties septynių užraktų savo širdžiai. Patariu tau prašyti septynių užraktų savo širdžiai, taip pat aštuoniasdešimt apdairumo metų savo jaunystei…

Be to, budėk…, nes kibirkštis greičiau užgesinama negu gaisras; spruk…, nes čia esama bjauraus bailumo būti „drąsiam“; nevaikščiok išpūtęs akis…, nes tai rodo ne pabudusios sielos, o tik šėtono užmačias.

Tačiau visas šis žmogiškasis stropumas su marinimusi, ašutine, atgailos rimbu ir pasninku tiek nedaug vertas be tavęs, mano Dieve!

Leisk tau duoti patarimą, įgyvendintiną kasdien. Širdžiai privertus tave pajusti žemus polinkius, lėtai melskis Nekaltajai Mergelei: „Gailestingai pažvelk į mane, nepalik manęs, mano Motin!“ Ir patark taip elgtis kitiems.