Punktų sąrašas

Atsidavimas – pirmas žingsnis pasiaukojimo, džiaugsmo, meilės, vienybės su Dievu kelyje. Taip visas gyvenimas ir prisipildo palaimintos beprotystės, suvedančios mus su laime ten, kur žmogiškoji logika mato tik neigimą, kančią, skausmą.

Niekas nėra laimingas žemėje, kol pasiryžta toks nebūti. Toks yra kelias: skausmas, krikščioniškai – Kryžius; Dievo Valia; Meilė; laimė čia, o paskui – amžinai.

Prašei Viešpaties leisti tau už Jį pakentėti. Tačiau netrukus, atėjus kančiai tokiu žmogišku, tokiu normaliu pavidalu – kaip šeimos sunkumams ir bėdoms…, arba tūkstančiais įprastinio gyvenimo smulkmenų, tau sunku už jų įžvelgti Kristų. Paklusniai ištiesk rankas šioms vinims…, ir tavo skausmas virs džiaugsmu.

Nesiskųsk kentėdamas. Gludinamas tas akmuo, kuris vertinamas, kuris vertas.

Tau skauda? Su dėkingumu leiskis raižomas, nes Dievas paėmė tave į rankas lyg deimantą… Paprastas akmenukas taip neapdorojamas.

Bailiai sprunkantys nuo kentėjimo turi apie ką pamąstyti, matydami, su kokiu entuziazmu skausmą priima kitos sielos.

Ne taip jau maža vyrų ir moterų, mokančių kentėti krikščioniškai. Sekime jų pavyzdžiu.

Dejuoji?.. Ir sakai man, tarsi būtum teisus: „Štai įdūrimas!.. Dar vienas!..“

Tačiau ar tau neatrodo, jog kvaila stebėtis, kad tarp rožių būna spyglių?

Leisk man, kaip ir iki šiol, kalbėtis su tavim atvirai; man pakanka turėti prieš save Nukryžiuotąjį, kad nedrįsčiau kalbėti apie savo kentėjimus… Ir aš nesistengiu pridurti, jog esu daug kentėjęs, visada – su džiaugsmu.

Dievo vaikui prieštaravimai ir šmeižtai – tarsi kariui mūšio lauke gautos žaizdos.

Auka, auka! Iš tiesų sekti Jėzumi Kristumi, kaip Jis pats sakė, reiškia nešti Kryžių. Tačiau man nepatinka, kad Viešpatį mylinčios sielos tiek daug kalba apie kryžių ir atsižadėjimą; juk esant meilei, auka būna maloni, nors ir sunki, o kryžius – šventasis Kryžius.

Siela, mokanti taip mylėti ir atsiduoti, prisipildo džiaugsmo ir ramybės. Tad kam gi pabrėžti „auką“, tarsi ieškant paguodos, jei Kristaus Kryžius – o jis yra tavo gyvenimas – padaro tave laimingą?

Kiek sumažėtų neurastenijos ir isterijos, jei sykiu su katalikybės mokymu būtų mokoma iš tiesų gyventi kaip krikščionims – mylint Dievą ir sugebant priimti sunkumus kaip iš Jo rankų einantį palaiminimą!

Skausmo pavertimas vaisinga kančia, o blogio gėriu – štai didžioji krikščioniškoji revoliucija. Šį ginklą mes atėmėme iš velnio…. ir užkariaujame juo amžinybę.

Mąstydamas apie visa, kas tavo gyvenime liks nevertinga dėl to, kad nepaaukota Dievui, turėtum jaustis godus – trokštantis visa tai surinkti, taip pat nepalikti nepanaudoto jokio skausmo. Juk skausmas – žmogaus palydovas, tad ką gi kita, jei ne kvailumą, reiškia jo švaistymas veltui?