Punktų sąrašas

Nemaža krikščionių įsitikinę, kad Atpirkimas bus atliktas visose pasaulio srityse ir kad turi būti keletas sielų – nežinia kurių, – padėsiančių Kristui jį atlikti. Tačiau jie regi tai vykstant ilgus amžius, daugelį amžių… Jei Atpirkimas vyktų jų atsidavimo tempu, tai užtruktų ištisą amžinybę.

Tu irgi taip manei, kol jie neatėjo tavęs „pažadinti“.

Atsidavimas – pirmas žingsnis pasiaukojimo, džiaugsmo, meilės, vienybės su Dievu kelyje. Taip visas gyvenimas ir prisipildo palaimintos beprotystės, suvedančios mus su laime ten, kur žmogiškoji logika mato tik neigimą, kančią, skausmą.

„Melskite už mane, – sakei, – kad būčiau dosnus, kad eičiau pirmyn, kad imčiau keistis taip, jog kurią nors dieną tapčiau kam nors naudingas.“

Na, gerai. Tačiau kokių priemonių tu imiesi, kad šie ketinimai būtų veiksmingi?

Daugelį kartų klausei, kodėl sielos, kurioms teko laimė nuo pat mažumės pažinti tikrąjį Jėzų, taip dvejoja prieš susiedamos su Juo tai, ką turi geriausia: savo gyvenimą, savo šeimą, savo iliuzijas.

Turėk galvoje, jog būtent dėl to, kad „viską“ gavai iškart, tu privalai būti labai dėkingas Viešpačiui; lygiai taip reaguotų aklasis, staiga atgavęs regėjimą, tuo tarpu kitiems nė neateina į galvą dėkoti už tai, kad mato.

Tačiau… to negana. Kasdien turi padėti aplinkiniams jausti dėkingumą už savo kaip Dievo vaikų padėtį. Antraip nesakyk, kad esi dėkingas.

Lėtai apmąstyk, kad labai maža iš tavęs prašoma už visa, ką gauni dovanai.

Niekaip nepasiryždamas pradėti, apsvarstyk, ką rašė man vienas iš tavo brolių: „Tai kainuoja, bet „sprendimą“ pagaliau priėmus, koks laimės atokvėpis, kad kelyje esi saugus!“

Tos dienos, kaip sakei, buvo kaip niekada laimingos. Ir aš nesvyruodamas tau pareiškiau, kad gyvenai truputį labiau atsidavęs negu paprastai.

Viešpaties kvietimas – pašaukimas – visada pasirodo taip: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.“

Taip, pašaukimas privalo atsižadėjimo, aukos. Tačiau kokia smagi pasirodo esanti auka – gaudium cum pace, džiaugsmas ir ramybė, – jei atsižadėjimas būna visiškas!

Kalbant apie asmeninį įsitraukimą, jis ėmė samprotauti taip: „Tuo atveju galėčiau padaryti tai… turėčiau padaryti tai…“

Jam buvo paprieštarauta: „Čia su Viešpačiu nesiderama. Dievo įstatymas, Viešpaties kvietimas arba priimamas toks, koks yra, arba atmetamas. Reikia ryžtis: leistis pirmyn, be jokios atodairos ir su dideliu užsidegimu, arba eiti sau. Qui non est mecum… – Kas ne su Manimi, tas prieš Mane.“

Nuo dosnumo stygiaus iki drungnumo – tik vienas žingsnis.

Kad nemėgdžiotum, iš vieno laiško nurašau šį bailumo pavyzdį: „Žinoma, labai dėkingas jums, kad mane atmenate, nes man reikia daug maldų. Tačiau taip pat būčiau dėkingas, jei, melsdamas Viešpatį padaryti mane apaštalu, nesistengtumėte melsti, kad Jis pareikalautų iš manęs atiduoti savo laisvę.“

Tas tavo pažįstamas, labai protingas, pasiturintis, geras žmogus, sakydavo: „Reikia laikytis įstatymo, bet su saiku, neperžengiant ribos, kiek įmanoma laisviau.“

Ir pridurdavo: „Nusidėti? Ne, bet ir visiškai atsiduoti – taip pat ne.“

Tikrai skaudina tie apgailėtini apdairūs žmonės, nesugebantys pasiaukoti, atsiduoti kilniam idealui.

Aure audietis, et non intelligetis: et videntes videbitis, et non perspicietis. Šventosios Dvasios žodžiai aiškūs: „Jie girdi savo ausimis, bet nesupranta; žiūri savo akimis, bet nemato.“

Kodėl nerimauji, jei kai kurie, matydami apaštalavimą ir suvokdami jo didybę, neatsideda jam? Ramiai melskis ir ištverk savo kelyje; jeigu šie nesiryžta, ateis kiti!

Nuo tada, kai tarei Jam taip, laiko būvyje keičiasi horizonto spalvos; jis kasdien vis gražėja, vis erdviau ir skaisčiau spindi. Tačiau tu privalai ir toliau sakyti taip.

Švč. Mergelė Marija – beribio atsidavimo Mokytoja. Pameni? Girdamas Ją, Jėzus Kristus sakė: „Kas vykdo mano Tėvo valią, tas / ta yra mano motina!..“

Prašyk šios gerosios Motinos, kad tavo sieloje stiprėtų – meilės ir laisvės galia – jos pavyzdingo kilniadvasiškumo atsakymas: Ecce ancilla Domini! – Štai aš Viešpaties tarnaitė.

Tu jauti daugiau džiaugsmo. Tačiau šįkart tai nervingas džiaugsmas, šiek tiek nekantrus, lydimas aiškaus pojūčio, kad kažkas iš tavęs išplėšiama kaip auka.

Paklausyk atidžiai: čia, žemėje, nėra pilnatviškos laimės. Todėl dabar pat, nedelsdamas, be žodžių ir nesijausdamas auka, aukok save kaip atnašą Dievui su visišku ir absoliučiu atsidavimu.

Petras sako: „Viešpatie! Tu mazgosi man kojas?“ Jėzus atsako: „Tai, ką aš darau, dabar tu dar nesupranti; suprasi tai vėliau.“ Petras kartoja: „Niekada Tu nemazgosi man kojų.“ Jėzus atsiliepia: „Jei nemazgosiu, tu neturėsi dalies su manimi.“ Simonas Petras pasiduoda: „Viešpatie, ne tik kojas, bet ir rankas bei galvą!“

Prieš pašaukiami visiškam atsidavimui, be svyravimų, dažnai priešgyniaujame tokiu netikru kuklumu, kaip Petras… Duok, Dieve, kad būtume ir širdies žmonės, kaip apaštalas! Petras niekam neleidžia labiau už jį mylėti Jėzų. Ši meilė skatina reaguoti taip: „Štai aš! Numazgok man rankas, galvą, kojas! Apvalyk mane visą! Juk aš noriu atsiduoti Tau visas be jokių išlygų.“

Viešpats pasėjo tavo sieloje gerą sėklą. Šiai amžinojo gyvenimo sėjai jis pasinaudojo galinga priemone – malda, nes nepaneigsi, jog daugelį kartų tau būnant priešais tabernakulį, veidu į veidą, Jis davė tau išgirsti sielos gelmėje, kad norėtų tavęs sau, kad turėtum viską palikti… Jei šiandien tai neigi, esi niekingas išdavikas, o jei buvai pamiršęs, tai nedėkingas.

Taip pat neabejok, kaip neabejojai iki šiol, kad Jis panaudojo tavo vadovo antgamtinio pobūdžio patarimus ir užuominas, šiam atkakliai kartojant žodžius, kurių tau nedera praleisti pro ausis; o iš pat pradžių – vis tam, kad pasėtų gerą sėklą tavo sieloje – Jis pasinaudojo tuo tauriu, nuoširdžiu draugu, kuris tau sako tvirtas tiesas, kupinas Dievo meilės.

Tačiau su naivoka nuostaba tu atradai, kad priešas tavo sieloje pasėjo raugių. Ir tebesėja, kol tu patogiai miegi ir atsipalaiduoji savo vidiniame gyvenime. Tik dėl to ir ne dėl ko kito tu randi savo sieloje kibių lengvabūdiškumo augalų, kaip kartais atrodo, tuoj nustelbsiančių gautąją gerų kviečių sėklą …

Išrauk juos vienu mostu! Tau pakanka Dievo malonės. Nebijok, kad liks tuščia vieta, žaizda… Viešpats čia pasės naują sėklą: Dievo meilę, broliškąją meilę, apaštalavimo troškimus… Po kurio laiko nebeliks nė menkiausio raugių pėdsako, jei tik dabar, laiku, išrausi jas su šaknimis, arba, negana to, nemiegosi ir visą naktį saugosi savo lauką.