Punktų sąrašas

„Tai mano Kūnas…“, ir Jėzus pasiaukojo, pasislėpdamas po duonos pavidalu. Šiandien Jis ten su savo Kūnu ir Krauju, su savo Siela ir Dievyste taip pat, kaip ir tą dieną, kai Tomas įdėjo pirštus į Jo šlovingąsias žaizdas.

Vis dėlto kiek kartų tu praeini pro šalį nė nelinktelėjęs iš paprasto mandagumo, kaip susitikęs gatvėje kokį nors pažįstamą.

Tavo tikėjimas kur kas menkesnis už Tomo!

Jei siekiant tave išvaduoti, būtų įkalintas tavo artimas draugas, tai argi tu nesistengtum jo aplankyti, valandėlę pasikalbėti, nunešti lauktuvių, draugystės šilumos, paguodos?.. Ir jei pašnekesys su įkalintuoju išgelbėtų tave nuo kokio nors blogio ir parūpintų kokio nors gėrio…, tai argi jį paliktum? O jei vietoj draugo būtų tavo tėvas arba brolis?

Taigi!

Jėzus pasiliko šventojoje ostijoje dėl mūsų, kad galėtų būti šalia, kad galėtų paremti mus, vesti. O už meilę atsilyginama tik meile.

Kaipgi neskubėti prie tabernakulio kasdien nors kelioms minutėms, kad galėtume nunešti Jam savo pasveikinimą ir savo sūnišką bei brolišką meilę?

Matei tokią sceną? Priešais kokį nors seržantą ar mažai valdžios turintį vėliavininką eina puikiai sudėtas naujokas, nepalyginti šaunesnio stoto, ir nepraeina pro šalį, nepasisveikinęs ir nesulaukęs atsako.

Apmąstyk kontrastą. Kristus – tobulas Dievas, tobulas žmogus, – miręs už tave ant kryžiaus ir teikiąs tau visas gėrybes, kurių tau reikia…, iš bažnyčios tabernakulio ateina pas tave. O tu praeini pro šalį, nekreipdamas dėmesio.

Širdis! Protarpiais į ją neišvengiamai prasiskverbia žmogiškosios šviesos šešėlis – bjaurus, liūdnas, „provincialus“ prisiminimas…

Tada skubėk prie tabernakulio kūnu ar dvasia ir sugrįši į šviesą, į džiaugsmą, į Gyvenimą.