Punktų sąrašas

Daugelį kartų klausei, kodėl sielos, kurioms teko laimė nuo pat mažumės pažinti tikrąjį Jėzų, taip dvejoja prieš susiedamos su Juo tai, ką turi geriausia: savo gyvenimą, savo šeimą, savo iliuzijas.

Turėk galvoje, jog būtent dėl to, kad „viską“ gavai iškart, tu privalai būti labai dėkingas Viešpačiui; lygiai taip reaguotų aklasis, staiga atgavęs regėjimą, tuo tarpu kitiems nė neateina į galvą dėkoti už tai, kad mato.

Tačiau… to negana. Kasdien turi padėti aplinkiniams jausti dėkingumą už savo kaip Dievo vaikų padėtį. Antraip nesakyk, kad esi dėkingas.

Tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu kai kas vadina neprotingumu ir įžūlumu.

Sakoma, jog beprotiška pasitikėti Dievu!.. Tačiau argi ne beprotiškiau pasitikėti savimi ar kitais žmonėmis?

Turėkime drąsos viešai ir nuolat gyventi pagal savo šventąjį tikėjimą.

Vienas tikėjimo vyras rašė man: „Iš būtinybės būdamas vienišas, puikiai pastebi brolių pagalbą. Suvokdamas, kad dabar viską turiu pakelti „vienas“, daug kartų pamanau, kad jei ne „ši draugija, kurią mes sudarome iš tolo“ – palaiminta šventųjų bendrystė! – negalėčiau išlaikyti to optimizmo, kurio esu kupinas.“

Tavo tikėjimas per mažai veiksmingas; sakyčiau, tai davatkos tikėjimas, o ne vyro, kovojančio, kad taptų šventas.

Tikėjimas – apaštalaujant būtinas rekvizitas, daug kartų pasireiškiantis atkakliu kalbėjimu apie Dievą, nors vaisių pasirodymas ir užtrunka.

Jei neatlyžtame, jei nesiliaujame, tvirtai įsitikinę, jog Viešpats to nori, tai ir mūsų aplinkoje iš visų pusių ims rodytis krikščioniškosios revoliucijos ženklų: vieni atsiduos Dievui, kiti rimtai pažvelgs į vidinį gyvenimą, o dar kiti, didžiausi silpnavaliai, bus bent perspėti.

Noragas, plėšiantis dirvoną ir verčiantis vagą, nemato nei sėklos, nei vaisiaus.

Nenorintys suprasti, kad tikėjimas reikalauja tarnystės Bažnyčiai ir sieloms, anksčiau ar vėliau apverčia sąvokas ir galiausiai ima naudotis Bažnyčia bei sielomis savo asmeniniais tikslais.

„Niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“

Baigdamas savo kelionę žemėje, Jis liepia: Euntes docete – Eikite ir mokykite. Jis nori, kad Jo šviesa sklistų iš mokinių ir iš tavo poelgių bei žodžių.

Jei mes, krikščionys, tikrai gyventume pagal savo tikėjimą, įvyktų didžiausia visų laikų revoliucija… Bendradarbiavimo atpirkime veiksmingumas priklauso ir nuo kiekvieno iš mūsų! Pamąstyk apie tai.

Nebūk teoretikas; mūsų gyvenimas, kiekviena diena, turi paversti didingus idealus kasdiene tikrove, didvyriška ir vaisinga.