Punktų sąrašas

Tavo laimė žemėje – tai tas pat, kas ir ištikimybė tikėjimui, tyrumui bei tam keliui, kurį tau nužymėjo Viešpats.

Švelnus vėjelis ir uraganas – ne tas pat. Prieš pirmąjį atsilaiko bet kas; tai vaikų žaidimas, kovos parodija.

Maži prieštaravimai, trūkumai, maži vargai… Nešei juos noriai ir išgyvenai vidinį džiaugsmą, manydamas: „Dabar tai darbuojuosi Dievui, nes turime Kryžių!..“

Tačiau, vargšas mano sūnau, kilo uraganas, ir tu pajutai gūsį, galintį išrauti šimtamečius medžius. Ir viduje, ir išorėje. Pasitikėk! Jis neįstengs išrauti tavo tikėjimo bei meilės ir išvesti tavęs iš kelio…, jei neatsiskirsi nuo „galvos“, jei tebejausi vienybę.

Nesielk lyg kvailys; noras kasdien geriau pažinti, labiau mylėti ir tvirčiau ginti tiesą, kurią reikia pažinti, mylėti ir ginti, niekada nereiškia fanatizmo.

Ir atvirkščiai, nebijau tvirtinti, kad į sektantiškumą įpuola tie, kurie vardan netikros laisvės priešinasi šiam logiškam elgesiui.

Pasirodo, kad, kaip ir Jėzaus Kristaus laikais, lengva ištarti „ne“, paneigti ar užginčyti tikėjimo tiesą. Tu, besiskelbiąs kataliku, turi pradėti žodžiu „taip“.

Paskui, įgijęs žinių, gebėsi paaiškinti, kodėl tu tikras, kad nėra – negali būti – prieštaravimo tarp tiesos ir mokslo, tiesos ir gyvenimo.

Tave trikdo, kad atkakliai vis kartoju tuos pačius esminius dalykus, kad neatsižvelgiu į mados kryptis? Turėk galvoje, kad tiesė per amžius apibrėžiama vis taip pat, nes taip aiškiausia ir trumpiausia. Kitoks apibrėžimas būtų miglotesnis ir sudėtingesnis.

Palankumo savo tikėjimo įsakymams turbūt negali tikėtis, bet pagarbos reikalauti privalai.

Nepamiršk, jog juo labiau mes įsitikinę, juo geriau įtikiname.

Sektantai kelia balsą prieš vadinamąjį „mūsų fanatizmą“, nes amžiai eina, o katalikų tikėjimas lieka nekintamas.

Kita vertus, ryšio su tiesa neišlaikančių sektantų fanatizmas vis keičia drabužį, prieš šventąją Bažnyčią iškeldamas grynai tuščių neturiningų žodžių baidyklę: „laisvė“, kuri supančioja, „pažanga“, kuri sugrąžina į laukinį būvį, „mokslas“, kuris slepia nemokšiškumą… Vis kažkoks paviljonas, po kuriuo dangstomos senos sugedusios prekės.

Duok, Dieve, kad kasdien vis stiprėtų „tavo fanatizmas“ už tikėjimą, vienintelį ginantį vienintelę Tiesą!

Tam tikroje aplinkoje, ypač priklausiančioje intelektinei sferai, vertinama ir branginama tarsi kokia sektų instrukcija, kartais talkinama net katalikų, kuria su cinišku atkaklumu palaikomas ir platinamas šmeižtas, siekiant mesti šešėlį ant Bažnyčios arba ant žmonių ir organizacijų, prieštaraujant bet kokiai tiesai ir bet kokiai logikai.

Kasdien su tikėjimu melskis: Ut inimicos Sanctae Ecclesiae – jie priešai, nes tokiais skelbiasi – humiliare digneris te rogamus audi nos! – Sugėdink, Viešpatie, Tave persekiojančius Savo šviesos, kurią mes pasiryžę skleisti, skaistumu.

Krikščionybė „neįprasta“, ji neprisitaiko prie šio pasaulio dalykų. Ir tai, ko gero, jos „didžiausias trūkumas“ ir lengvabūdžių sūkis.

Prisiminęs savo praeitį, savo gyvenimą be vargo ir be šlovės, pasvarstyk, kiek laiko praradai ir kaip jį atgauti atgaila ir didesniu atsidavimu.