Punktų sąrašas

Štai žmonių be tikėjimo, be vilties panorama; štai smegenys, kurios nerimsta ant sielvarto ribos, ieškodamos gyvenimo prasmės… O štai tu suradai tikslą: tai Jis!

Ir šis atradimas nuolat įšvirkš į tavo būtį naujo džiaugsmo, pakeis tave ir atskleis kasdienę didybę gražių dalykų, kurių tu nepažinai ir kurie išreiškia džiugų užmojį šio plataus kelio, vedančio tave pas Dievą.

Tikėtis reiškia ne pradėti regėti šviesą, bet ir užsimerkus pasitikėti, jog Viešpats visiškai ją valdo ir tame aiškume gyvena. Jis yra Šviesa.

Malda – tai nuolankumas žmogaus, pripažįstančio savo didžią menkystę ir Dievo, į kurį kreipiasi ir kurį garbina, didybę taip, kad visa ko jis tikisi iš Jo ir nieko – iš savęs.

Tikėjimas – tai nuolankumas proto, atsisakančio savo mato ir suklumpančio prieš Bažnyčios sprendimus ir autoritetą.

Paklusnumas – tai nuolankumas valios, dėl Dievo paklūstančios svetimai valiai.

Skaistybė – tai nuolankumas kūno, pasiduodančio dvasiai.

Išorinis marinimasis – tai jutimų nuolankumas.

Atgaila – tai visų aistrų, aukojamų Viešpačiui, nuolankumas.

Nuolankumas – tai tiesa asketinės kovos kelyje.

Nepamiršk, kad žmogiškuosiuose klausimuose ir kiti gali būti teisūs; jie regi tą patį klausimą, kaip ir tu, tik kitokiu požiūriu, kitokioje šviesoje, su kitokiu šešėliu, kitokiame fone.

Tik tikėjime ir moralėje slypi neginčytinas kriterijus, mūsų Motinos Bažnyčios kriterijus.

Nesuprantu tavęs, kai kalbėdamas moralės ir tikėjimo klausimais, sakai esąs nepriklausomas katalikas…

Nepriklausomas nuo ko? Ši netikra nepriklausomybė tolygi pasitraukimui iš Kristaus kelio.

Niekada nenuolaidžiauk Bažnyčios mokymo srityje. Darant lydinį, pralošia tauresnysis metalas.

Be to, šis lobis ne tavo, ir, kaip pasakojama Evangelijoje, Šeimininkas gali pareikalauti ataskaitos, kai mažiausiai to tikiesi.

Sutinku su tavimi, kad yra praktikuojančių katalikų, kitų akimis net pamaldžių ir, ko gero, nuoširdžiai įsitikinusių, bet naiviai tarnaujančių Bažnyčios priešams…

Į jų namus įsmuko didžiausias priešas – nemokšiškumas įvairiais netinkamai vartojamais vardais: ekumenizmas, pliuralizmas, demokratija.

Pasirodo, kad, kaip ir Jėzaus Kristaus laikais, lengva ištarti „ne“, paneigti ar užginčyti tikėjimo tiesą. Tu, besiskelbiąs kataliku, turi pradėti žodžiu „taip“.

Paskui, įgijęs žinių, gebėsi paaiškinti, kodėl tu tikras, kad nėra – negali būti – prieštaravimo tarp tiesos ir mokslo, tiesos ir gyvenimo.

„Tai mano Kūnas…“, ir Jėzus pasiaukojo, pasislėpdamas po duonos pavidalu. Šiandien Jis ten su savo Kūnu ir Krauju, su savo Siela ir Dievyste taip pat, kaip ir tą dieną, kai Tomas įdėjo pirštus į Jo šlovingąsias žaizdas.

Vis dėlto kiek kartų tu praeini pro šalį nė nelinktelėjęs iš paprasto mandagumo, kaip susitikęs gatvėje kokį nors pažįstamą.

Tavo tikėjimas kur kas menkesnis už Tomo!

Jis ėjo netyrumo keliu visu savo kūnu… ir visa savo siela. Jo tikėjimas darėsi miglotas…, nors jam ir gerai žinoma, jog tai ne tikėjimo problema.

Krikščionybė „neįprasta“, ji neprisitaiko prie šio pasaulio dalykų. Ir tai, ko gero, jos „didžiausias trūkumas“ ir lengvabūdžių sūkis.

Sakai negalįs pasitenkinti, gyvendamas kaip kiti, su eiliniu tikėjimu.

Iš tiesų privalai turėti asmeninį tikėjimą su atsakomybės jausmu.