Punktų sąrašas

Nemaža krikščionių įsitikinę, kad Atpirkimas bus atliktas visose pasaulio srityse ir kad turi būti keletas sielų – nežinia kurių, – padėsiančių Kristui jį atlikti. Tačiau jie regi tai vykstant ilgus amžius, daugelį amžių… Jei Atpirkimas vyktų jų atsidavimo tempu, tai užtruktų ištisą amžinybę.

Tu irgi taip manei, kol jie neatėjo tavęs „pažadinti“.

Atsidavimas – pirmas žingsnis pasiaukojimo, džiaugsmo, meilės, vienybės su Dievu kelyje. Taip visas gyvenimas ir prisipildo palaimintos beprotystės, suvedančios mus su laime ten, kur žmogiškoji logika mato tik neigimą, kančią, skausmą.

„Melskite už mane, – sakei, – kad būčiau dosnus, kad eičiau pirmyn, kad imčiau keistis taip, jog kurią nors dieną tapčiau kam nors naudingas.“

Na, gerai. Tačiau kokių priemonių tu imiesi, kad šie ketinimai būtų veiksmingi?

Daugelį kartų klausei, kodėl sielos, kurioms teko laimė nuo pat mažumės pažinti tikrąjį Jėzų, taip dvejoja prieš susiedamos su Juo tai, ką turi geriausia: savo gyvenimą, savo šeimą, savo iliuzijas.

Turėk galvoje, jog būtent dėl to, kad „viską“ gavai iškart, tu privalai būti labai dėkingas Viešpačiui; lygiai taip reaguotų aklasis, staiga atgavęs regėjimą, tuo tarpu kitiems nė neateina į galvą dėkoti už tai, kad mato.

Tačiau… to negana. Kasdien turi padėti aplinkiniams jausti dėkingumą už savo kaip Dievo vaikų padėtį. Antraip nesakyk, kad esi dėkingas.

Lėtai apmąstyk, kad labai maža iš tavęs prašoma už visa, ką gauni dovanai.

Niekaip nepasiryždamas pradėti, apsvarstyk, ką rašė man vienas iš tavo brolių: „Tai kainuoja, bet „sprendimą“ pagaliau priėmus, koks laimės atokvėpis, kad kelyje esi saugus!“

Tos dienos, kaip sakei, buvo kaip niekada laimingos. Ir aš nesvyruodamas tau pareiškiau, kad gyvenai truputį labiau atsidavęs negu paprastai.

Viešpaties kvietimas – pašaukimas – visada pasirodo taip: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.“

Taip, pašaukimas privalo atsižadėjimo, aukos. Tačiau kokia smagi pasirodo esanti auka – gaudium cum pace, džiaugsmas ir ramybė, – jei atsižadėjimas būna visiškas!

Ar nejauti beprotiško noro padaryti savo atsidavimą visapusiškesnį, nepataisomesnį?

Kokia juokinga mūsų, vargšų žmonių, nuostata, dėl kurios retkarčiais Viešpačiui atsakome tokių menkniekių! Praeina laikas, dalykai atsiskleidžia tikruoju pavidalu…, ir tampa gėda bei skaudu.

Aure audietis, et non intelligetis: et videntes videbitis, et non perspicietis. Šventosios Dvasios žodžiai aiškūs: „Jie girdi savo ausimis, bet nesupranta; žiūri savo akimis, bet nemato.“

Kodėl nerimauji, jei kai kurie, matydami apaštalavimą ir suvokdami jo didybę, neatsideda jam? Ramiai melskis ir ištverk savo kelyje; jeigu šie nesiryžta, ateis kiti!

Nuo tada, kai tarei Jam taip, laiko būvyje keičiasi horizonto spalvos; jis kasdien vis gražėja, vis erdviau ir skaisčiau spindi. Tačiau tu privalai ir toliau sakyti taip.