Punktų sąrašas

Daugelį kartų klausei, kodėl sielos, kurioms teko laimė nuo pat mažumės pažinti tikrąjį Jėzų, taip dvejoja prieš susiedamos su Juo tai, ką turi geriausia: savo gyvenimą, savo šeimą, savo iliuzijas.

Turėk galvoje, jog būtent dėl to, kad „viską“ gavai iškart, tu privalai būti labai dėkingas Viešpačiui; lygiai taip reaguotų aklasis, staiga atgavęs regėjimą, tuo tarpu kitiems nė neateina į galvą dėkoti už tai, kad mato.

Tačiau… to negana. Kasdien turi padėti aplinkiniams jausti dėkingumą už savo kaip Dievo vaikų padėtį. Antraip nesakyk, kad esi dėkingas.

Lėtai apmąstyk, kad labai maža iš tavęs prašoma už visa, ką gauni dovanai.

Viršūnė? Atsidavusiai sielai viskas virsta siektina viršūne; kiekviena diena atskleidžia naujus tikslus, nes Dievo meilė nežino ribų ir nenori apsiriboti.

Kartojasi scena, tarsi su palyginimo kviestiniais svečiais. Vieni bijo, kiti užsiėmę, daug kas… rezga istorijas, kvailai išsisukinėja.

Jie priešinasi. Taip ir gyvena: nusivylę, susijaukę, nieko nenorėdami, nuobodžiaudami, surūgę. O juk taip lengva kiekvieną akimirką priimti dieviškąjį kvietimą ir gyventi linksmai bei laimingai!

Tau netrūksta Dievo malonės. Todėl atsiliepdamas į ją turi būti tikras.

Triumfas priklauso nuo tavęs; tavo jėgos ir tavo veržlumo, suvienytų su šia malone, labiau negu pakanka suteikti tau optimizmo kaip žmogui, kuriam garantuota pergalė.

Labai nemaža krikščionių būtų apaštalai…, jei nebijotų.

Jie paskui skundžiasi, atseit Dievas juos apleidęs. O kaip jie patys elgiasi su Dievu?

Sąžinės priekaištas, kad liovėmės darę gerą darbą, yra ženklas, jog Viešpats nenorėjo, kad jį mestume.

Būtent. Be to, būk tikras, kad Dievo malonės padedamas galėjai padaryti.

„Nepadėkite tiek daug Šventajai Dvasiai!“ – juokaudamas, bet ir su didele baime tarė man vienas draugas.

Atsakiau: „Manau, kad per mažai Jai padedame.“

Visada maniau, jog tai, ką daugelis vadina „rytoj“, „vėliau“, yra priešinimasis malonei.

Tylos ir intensyvios malonės dienos… Malda veidas į veidą su Dievu…

Pratrūkau dėkoti, regėdamas tuos orius nuo metų ir patirties žmones, atsiveriančius dieviškiems prisilietimams ir atsiliepiančius kaip vaikai, pradžiungintus progos paversti savo gyvenimą kai kuo naudingu…, ištrynus visus paklydimus ir užmaršumus.

Prisimindamas šią sceną, patariau tau pamaldumo gyvenime neužleisti kovos.

„Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas.“

Tebūname tu, aš ir visi mes tikri, jog niekas taip netobulina asmenybės, kaip atsiliepimas į malonę.

Stenkis būti panašus į Švenčiausiąją Mergelę, ir būsi vientisas žmogus.

Šiuo atveju, kaip ir daugeliu kitų, žmonės juda, visų manymu, būdami teisūs…, ir Dievas juos veda; kaip tik virš jų atskirų sumetimų galiausiai triumfuos neištiriamoji ir mieliausioji Dievo apvaizda.

Tad leiskis Viešpaties vedamas, nesipriešindamas Jo planams, nors jie ir prieštarautų tavo „esminiams argumentams“.