Punktų sąrašas

Tu vienas iš sakančių: „Viskas arba nieko.“ Tačiau kai nieko negali… kokia gėda!

Pradėk nuolankiai kovoti, idant uždegtum šį varganą, šykštų atsidavimą, kol padarysi jį „visiškai“ veiksmingą.

Tai tiesa, mes nieko neverti, mes niekas, nieko nesugebame, nieko neturime. Ir sykiu pačiame kasdienės kovos sūkuryje netrūksta kliūčių, pagundų… Tačiau tavo brolių džiaugsmas tau prie jų prisijungus išsklaidys visus sunkumus, nes matysi, jog jie tvirtai remiasi Juo: Quia Tu es Deus fortitudo mea – Juk Tu, Viešpatie, esi mūsų stiprybė.

Pasirodo, labai patogu sakyti: „Niekam aš netinku; niekas man (mums) gerai neišeina.“

Tai netiesa, be to, tokiame pesimizme dar ir slypi didžiulis tingulys… Kai kuriuos dalykus tu darai gerai, kai kuriuos – prastai. Džiūgauk ir būk kupinas vilties dėl pirmųjų, be atvangos grumkis su antraisiais, kad pataisytum reikalus, ir tau pavyks.

Tu pasijunti atsidūręs gana keistoje padėtyje: viena vertus, įbaugintas, žvelgiantis į savo vidų, kita vertus, žvelgdamas aukštyn – tikras, žvalus, ryžtingas.

Nesirūpink, nes tai parodo, kad imi geriau pažinti save ir svarbiausia vis geriau pažįsti Jį.

Kaip užsidegę daug kas pertvarkoms!

Argi nebūtų geriau, jei visi mes pertvarkytume save, kiekvienas iš mūsų, idant ištikimai vykdytume tai, kas prisakyta?

Savo sielose turime ugdyti tikrą siaubą nuodėmės atžvilgiu. Viešpatie, – kartok atgailaujančia širdimi, – teneįžeisiu Tavęs daugiau!

Tačiau nebijok vargano kūno ir žmogiškųjų aistrų balasto; būtų kvaila ir vaikiškai naivu tik dabar sužinoti, jog „tai“ egzistuoja. Tavo varganumas – ne kliūtis, o akstinas labiau vienytis su Dievu, atkakliai jo ieškoti, nes Jis mus apvalo.

Labai svarbu įsisąmoninti, jog esi niekas prieš Dievą, nes taip ir yra.

Įsitikinimas savo „prasta prigimtimi“ – savęs pažinimas – padės tau reaguoti antgamtiškai, ir tavo sieloje vis labiau įsitvirtins džiaugsmas bei ramybė pažeminimo, nesiskaitymo, šmeižto akivaizdoje…

Po fiat – Viešpatie, tebūnie, kaip Tu nori – panašiais atvejais turėtum samprotauti taip: „Pasakė tik tiek? Matyt, nepažįsta manęs, antraip nebūtų tuo apsiribojęs.“

Būdamas įsitikinęs, jog nusipelnai prastesnio elgesio, jausi dėkingumą tam žmogui ir džiaugsiesi tuo, kas kitą skaudintų.

Juo aukščiau iškyla statula, juo skaudesnis ir pavojingesnis būna smūgis krintant.

Prašyk dvasinio vadovavimo kaskart su didesniu nuolankumu ir punktualiai, nes tai irgi nuolankumas.

Manyk – neapsigauk, nes čia tau kalba Dievas, – kad esi kaip mažas vaikas, nuoširdus, ką tik išmokytas kalbėti, skaityti, pažinti gėles bei paukščius ir išgyventi džiaugsmus bei liūdesius, žiūrėti į žemę, kuria vaikšto.

„Tebesu vargšas kūrinys“, – sakai.

Tačiau tai suprasdamas, anksčiau krimtaisi! Dabar, nepriprasdamas prie to ir nenuolaidžiaudamas, imi įprasti šypsotis ir su augančiu džiaugsmu vėl imtis kovos.

Jei tu protingas, kuklus, tai būsi pastebėjęs, kad mokymuisi nėra galo … Tas pat ir gyvenime; net mokyčiausi turi ko mokytis iki pat gyvenimo pabaigos, antraip jie nebebus mokyti.

Dirbant tik Dievo garbei, viskas atliekama natūraliai, paprastai, tarsi skubant ir negalint užsibūti „dideliuose pasirodymuose“, idant nepraradus bendravimo – nepakartojamo ir neprilygstamo – su Viešpačiu.

Įprask viską kreipti į Dievą.

„O kad žmonės matytų mano gerus darbus!..“ Tačiau negi nesupranti, jog atrodo, kad nešiojiesi juos niekučių krepšyje, idant visi gėrėtųsi tavo dorybėmis?

Be to, nepamiršk antros Jėzaus paliepimo dalies: „Ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“

Netaktiška, vaikiška ir paika sakyti malonybes apie kitus arba girti jų dorybes jų akivaizdoje.

Taip skatinama tuštybė, ir kyla pavojus, kad bus „pavogta“ garbė iš Dievo, kuriam mes viską skolingi.

Atsispirk pagerbimų siekiui; vietoj to mąstyk apie priemones, pareigas ir veiksmingumą. Tada nebesieksi pareigybių, o gavęs jas vertinsi taip, kaip dera, būtent kaip naštą tarnaujant sieloms.