Punktų sąrašas

Kai kurie klysta dėl silpnumo, dėl molio, iš kurio jie padaryti, trapumo, bet lieka ištikimi mokymui.

Būtent jie iš Dievo malonės parodo didvyrišką ryžtą ir nuolankumą, išpažindami savo kaltę ir uoliai gindami tiesą.

Vėl grįžti prie savo senų kvailysčių!.. O netrukus atsipeikėjęs pastebi, kad mažai džiaugiesi, nes tau trūksta nuolankumo.

Regis, atkakliai nenori suprasti sūnaus palaidūno palyginimo antros dalies ir vis dar tebesi prisirišęs prie varganos gilių laimės. Išdidžiai sužeistas savo trapumo, nesiryžti prašyti atleidimo ir nemanai, kad nusižeminusio tavęs laukia džiaugsmingas tavo Tėvo Dievo priėmimas, puota dėl to, kad sugrįžai ir pradedi iš naujo.

„Tėve, kaip patarei, juokiuosi iš savo vargų, nepamiršdamas, kad pasiduoti nevalia, ir tuo metu jaučiuosi daug linksmesnis.

Kita vertus, kai sukvailiojęs nuliūstu, man pradeda atrodyti, jog išklystu iš kelio.“

Kai kuriomis akimirkomis tave prislegia nusiminimas, naikinantis bet kokį džiaugsmą, ir sunkiai įstengi įveikti jį vilties aktais. Nesvarbu, tai gera valanda prašyti Dievo daugiau malonės, tad pirmyn! Atnaujink kovos džiaugsmą, nors ir pralaimi vieną susirėmimą.

Užslinko juodi nenoro, nusivylimo debesys. Prapliupo liūdesio liūtys, užklupusios tave aiškiu jausmu, jog tu supančiotas. Galiausiai tavęs tyko nuosmukiai, kylantys dėl daugiau ar mažiau objektyvių priežasčių: šitiek metų kovos…, ir vis tiek tebesi atsilikęs, toli.

Visa tai neišvengiama, ir Dievas turi tai omenyje; norėdami pasiekti gaudium cum pace – tikrą ramybę ir džiaugsmą, prie įsitikinimo, jog mes – Dievo vaikai, pripildančio mus optimizmo, turime pridėti savo asmeniško silpnumo pripažinimą.

Kadangi anksčiau ar vėliau susidursi su savo asmeninio skurdo akivaizdybe, noriu perspėti tave dėl kai kurių pagundų, kuriomis prie tavęs pristos velnias ir kurias turi tuoj pat vyti šalin; tai mintys, kad Dievas tave pamiršo, kad tavo pašaukimas apaštalauti tuščias ar kad skausmo ir pasaulio nuodėmių našta viršija tavo kaip apaštalo jėgas…

Niekas iš šių dalykų nėra tiesa!

Tu susigėdęs prieš Dievą ir prieš kitus žmones. Atradai savyje seną ir atsinaujinusį pūlinį; nėra tokio instinkto ar blogo polinkio, kurio nejaustum po savo oda… o širdį tau niaukia netikrumo debesis. Be to, kai mažiausiai to nori ar tikiesi, kai iš nuovargio nusilpsta tavo valia, pasirodo pagunda.

Jau nebežinai, ar tai tave žemina, nors ir skaudu matyti save tokį… Tačiau tebus tau skaudu dėl Jo, dėl Jo Meilės; meilės atgaila padės tau likti budriam, nes kova tęsis tol, kol mes gyvi.

Prislėgtumas dėl to, kad pats įžvelgi arba kiti atranda tavo trūkumų, neturi pagrindo…

Prašyk tikro nuolankumo.

Juo aukščiau iškyla statula, juo skaudesnis ir pavojingesnis būna smūgis krintant.

„Tebesu vargšas kūrinys“, – sakai.

Tačiau tai suprasdamas, anksčiau krimtaisi! Dabar, nepriprasdamas prie to ir nenuolaidžiaudamas, imi įprasti šypsotis ir su augančiu džiaugsmu vėl imtis kovos.

Tik kvailiai būna užsispyrėliai, labai kvaili – labai užsispyrę.

Nepamiršk, kad žmogiškuosiuose klausimuose ir kiti gali būti teisūs; jie regi tą patį klausimą, kaip ir tu, tik kitokiu požiūriu, kitokioje šviesoje, su kitokiu šešėliu, kitokiame fone.

Tik tikėjime ir moralėje slypi neginčytinas kriterijus, mūsų Motinos Bažnyčios kriterijus.

Manai, kad kiti niekada nebuvo dvidešimtmečiai? Manai, kad jie kaip nepilnamečiai niekada nebuvo ribojami šeimos? Manai, kad jie išvengė problemų – nedidelių ar ne tokių jau mažų, – su kuriomis susiduri tu?.. Ne. Jie perėjo per tas pačias aplinkybes, kurias tu išgyveni dabar, ir subrendo, malonės padedami, su tauriu atkaklumu pamindami savo „aš“, nusileisdami ten, kur galima nusileisti, ir likdami ištikimi, be arogancijos ir neįžeisdami, ramiai ir nuolankiai, kai nusileisti nebuvo galima.

Ideologiškai tu labai katalikiškas. Tau patinka studentų bendrabučio aplinka… Gaila, kad Mišios nebūna dvyliktą valandą, o paskaitos – vakare, idant galėtum mokytis po vakarienės, užsigardžiuodamas viena dviem taurėmis konjako! Šis tavo „katalikiškumas“ neatitinka tiesos ir yra tik paprastas sumiesčionėjimas.

Negi nesupranti, kad tavo amžiuje nedera taip manyti? Išsiveržk iš savo apkiautimo, iš savo „aš“ garbinimo…, prisiderink prie kitų poreikių, prie aplinkos, ir tada tikrai gyvensi katalikiškai.

„Šis šventasis, – sakė žmogus, dovanojęs atvaizdą altoriui, – man skolingas už visa, kas jis yra.“

Nemanyk, jog tai karikatūra; juk tu irgi manai – bent taip atrodo iš tavo elgesio – įvykdąs pareigą Dievui, nešiodamasis medalėlius ar laikydamasis daugiau ar mažiau šabloniškos pamaldumo praktikos.

„O kad žmonės matytų mano gerus darbus!..“ Tačiau negi nesupranti, jog atrodo, kad nešiojiesi juos niekučių krepšyje, idant visi gėrėtųsi tavo dorybėmis?

Be to, nepamiršk antros Jėzaus paliepimo dalies: „Ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“

„Sau pačiam, su man priderančiu pasigėrėjimu.“ Taip įrašyta pirmame vienos knygos puslapyje. Daugelis kitų vargšelių galėtų tą pat atspausdinti paskutiniame savo gyvenimo lape.

Kaip gaila, jei mudu su tavimi taip gyvename arba tuo baigiame! Atlikime rimtą sąžinės patikrinimą.

Niekada nebūk pasipūtęs Bažnyčios dalykų atžvilgiu nei žmonių, savo brolių, atžvilgiu… Kita vertus, ši nuostata gali praversti visuomeninėje veikloje, prireikus ginti Dievo ir sielų interesus, nes tai jau bus nebe pasipūtimas, o tikėjimas ir tvirtumas, išgyvenamas su ramiu ir nuolankiu įsitikinimu.

Žiūrėk, kad gerą tavo intenciją visada lydėtų nuolankumas. Juk prie gerų intencijų dažnai šliejasi sprendimo kietumas, kone nesugebėjimas nusileisti ir tam tikras asmeninis, nacionalinis ar grupinis išdidumas.

Nenusimink, suvokęs savo klaidas; taisykis.

Nevaisingumas – ne tiek klaidų, ypač atgailaujant, kiek puikybės padarinys.

Parpuolęs kelkis su dar didesne viltimi… Tik savimyla nesupranta, kad klaidų atitaisymas padeda pažinti save ir nusižeminti.

„Mes niekam tikę.“ Tai pesimistinis ir neteisingas tvirtinimas. Panorėjęs, iš Dievo malonės – tai pradinė ir esminė sąlyga – žmogus gali tapti geru įrankiu, tinkamu daugeliui užmojų.

Mane privertė susimąstyti šiurkštus, bet teisingas Dievo vyro sakinys, stebint anos žmogystos išpuikimą: „Jis dėvi tą patį kailį, kaip ir velnias, būtent puikybę.“

Kaip kontrastas mano sielą apėmė nuoširdus troškimas apsivilkti dorybe, skelbiama Jėzaus Kristaus: Quia mitis sum et humilis corde – Esu romus ir nuolankios širdies – ir patraukusia Švenčiausiosios Trejybės žvilgsnį į Jo bei mūsų Motiną: nuolankumu, pažinimu ir jutimu, jog mes esame niekas.

Viešpats atvertė Petrą – triskart Jo išsižadėjusį, – nepareiškęs jokio priekaišto, vien Meilės žvilgsniu.

Tokiomis pat akimis Jėzus žvelgia į mus po mūsų nuopuolių. O kad galėtume pasakyti kaip Petras: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“ ir pakeisti gyvenimą!