Punktų sąrašas

Tu nelaimingas, nes viską verti suktis aplink save, tarsi būtum visa ko centras: tau skauda skrandį, tu pavargęs, tau buvo pasakyta tai ar šitai…

Ar bandei galvoti apie Jį, o per Jį – apie kitus?

Sakei: „Reikia nukirsdinti savo „aš“!“ Tačiau kaip tai sunku, ar ne?

Liūdesys ir nerimas proporcingi prarastam laikui. Jausdamas šventą nekantrumą išnaudoti kiekvieną minutę, tu prisipildysi džiaugsmo ir ramybės, nes nebegalvosi apie save.

Rūpesčiai?.. „Aš neturiu rūpesčių,– pasakiau tau, – nes labai užsiėmęs.“¹

Dabar, kai turi daug ką nuveikti, dingo visos „tavo problemos“… Pripažink, kad nusprendus dirbti Jam, jau nebelieka laiko galvoti apie savanaudiškus interesus.

Liūdna, kad tu nenori pasislėpti kaip pamatų kolona, ant kurios stovi pastatas. Tačiau virsti akmeniu, už kurio kliūva kiti…, man jau atrodo piktadariška!

Pamiršk save… Tavo siekis tebūna gyventi vien savo broliams, sieloms, Bažnyčiai, vienu žodžiu, Dievui.

Per patį šventės linksmybių įkarštį Kanoje tik Marija pastebi, kad trūksta vyno… Į mažiausias tarnystės smulkmenas įsigilina siela, karštai ir dėmesingai kaip Ji išgyvenanti dėl artimo, dėl Dievo.

Nors ir teigi sekąs Juo, vienaip ar kitaip vis bandai veikti kaip „tu“, pagal „savo“ planus ir vien „savo“ jėgomis. Tačiau Viešpats yra pasakęs: Sine me nihil! – Be Manęs nieko negali padaryti!

Jie nepripažino to, ką tu vadini savo „teise“, kurią aš verčiu kaip tavo „teisę į puikybę“… Vargšas juokdary, negalėdamas apsiginti, nes puolantysis buvo galingas, tu jautei šimto antausių skausmą. Tačiau, nepaisydamas nieko, taip ir neišmokai nusižeminti.

Dabar sąžinė tau priekaištauja, vadindama tave išpuikėliu… ir bailiu. Dėkok Dievui, nes jau imi suprasti savo „nuolankumo pareigą“.

Tu kupinas savęs, savęs, savęs… Ir tol nebūsi veiksmingas, kol neprisipildysi Jo, Jo, Jo, veikdamas in nomine Domini – Dievo vardu ir galia.

Kaipgi ketini sekti Kristumi, sukdamasis vien aplink save?