Punktų sąrašas

Kaip dabar aiškiai matau, „šventa begėdystė“ turi labai gilias šaknis Evangelijoje! Vykdyk Dievo valią…, atmindamas Jėzų paniekintą, Jėzų spjaudomą ir daužomą per veidą, Jėzų žmogelių teisman atvestą… ir Jėzų tylintį! Pasiryžk nulenkti galvą užgaulėms ir, taip pat tikėdamasis ir pažeminimų, nes jų, be abejo, bus, toliau tęsti dieviškąją užduotį, kurią mums pavesti panoro mūsų Viešpaties Gailestingoji Meilė.

Tu supranti, kokį darbą atliekame …, jis tau patinka (!). Tačiau visaip stengiesi nebendradarbiauti, o dar labiau sieki, kad kiti nematytų ir nemanytų, jog kaip nors prisidedi.

Sakei bijąs atrodyti geresnis negu esi! Ar tik nebijai, kad Dievas ir žmonės pareikalaus iš tavęs daugiau nuoseklumo?

Rašai pagaliau nuėjęs į klausyklą ir patyręs pažeminimą, atverdamas žmogui savo gyvenimo, anot tavęs, kloaką.

Kada gi atsikratysi tos tuščios savigarbos? Tada išpažinties eisi linksmas ir, koks esi, stosi priešias tą žmogų, pateptąjį – kitą Kristų, patį Kristų! – suteikiantį tau išrišimą, Dievo atleidimą.

Malda – tai nuolankumas žmogaus, pripažįstančio savo didžią menkystę ir Dievo, į kurį kreipiasi ir kurį garbina, didybę taip, kad visa ko jis tikisi iš Jo ir nieko – iš savęs.

Tikėjimas – tai nuolankumas proto, atsisakančio savo mato ir suklumpančio prieš Bažnyčios sprendimus ir autoritetą.

Paklusnumas – tai nuolankumas valios, dėl Dievo paklūstančios svetimai valiai.

Skaistybė – tai nuolankumas kūno, pasiduodančio dvasiai.

Išorinis marinimasis – tai jutimų nuolankumas.

Atgaila – tai visų aistrų, aukojamų Viešpačiui, nuolankumas.

Nuolankumas – tai tiesa asketinės kovos kelyje.

Be kitų, leisk man priminti ir šiuos akivaizdžius nuolankumo stygiaus ženklus:

manyti, jog tai, ką darai ar sakai, padarai ar pasakai geriau negu kiti;

norėti, kad viskas būtų pagal tave;

ginčytis be pagrindo arba, jam esant, laikytis jo užsispyrusiai ir šiurkščiai;

reikšti savo nuomonę, kai tavęs neklausiama arba kai to nereikalauja artimo meilė;

niekinti kitų požiūrį;

nežiūrėti į savo talentus ir teigiamybes kaip į skolintas;

nepripažinti, kad nesi vertas visos garbės ir pagarbos, įskaitant žemę, kuria vaikštai, ir daiktus, kuriuos turi;

pokalbiuose save nurodyti kaip pavyzdį;

kalbėti blogai apie save, idant kiti susidarytų apie tave gerą nuomonę arba prieštarautų tau;

teisintis, kai tai priekaištaujama;

slėpti nuo vadovo kai kuriuos žeminančius trūkumus, kad nesugadintum nuomonės, kurią jis apie tave yra susidaręs;

klausytis su pasitenkinimu, kai būni giriamas, arba džiaugtis, kad apie tave gerai kalbama;

sielvartauti, kad kiti labiau vertinami negu tu;

atsisakyti atlikti juodus darbus;

stengtis ar trokšti išsiskirti;

įterpti į pokalbį savigyros žodžių ar duoti suprasti apie savo garbingumą, sumanumą ar mitrumą, profesinį prestižą;

gėdytis, kad neturi tam tikrų gėrybių…

Įsitikinimas savo „prasta prigimtimi“ – savęs pažinimas – padės tau reaguoti antgamtiškai, ir tavo sieloje vis labiau įsitvirtins džiaugsmas bei ramybė pažeminimo, nesiskaitymo, šmeižto akivaizdoje…

Po fiat – Viešpatie, tebūnie, kaip Tu nori – panašiais atvejais turėtum samprotauti taip: „Pasakė tik tiek? Matyt, nepažįsta manęs, antraip nebūtų tuo apsiribojęs.“

Būdamas įsitikinęs, jog nusipelnai prastesnio elgesio, jausi dėkingumą tam žmogui ir džiaugsiesi tuo, kas kitą skaudintų.

Memento, homo, quia pulvis es… Atmink, žmogau, kad esi dulkė… Jei tu dulkė, tai kodėl tave turėtų trikdyti mindymas?

Nuolankumo takas veda visur…, bet pirmiausia į dangų.

Quia respexit humilitatem ancillae suae – Matė savo tarnaitės nusižeminimą…

Kasdien vis labiau įsitikinu, kad tikras nuolankumas – antgamtinis visų dorybių pagrindas!

Kalbėkis su Dievo Motina, kad ji mokytų mus eiti šiuo taku.

Iškeltas labai aukšton valdžion, tu pasirodysi neprotingas, klausančiųjų tylą aiškindamasis kaip pritarimo ženklą; turėk galvoje, kad neleidi jiems reikšti savo nuomonės ir jautiesi užgautas, jei jiems pavyksta tai padaryti. Privalai taisytis.

Krikščionis visada nugali Kryžiumi, savęs atsižadėjimu, dėl to, kad leidžia veikti dieviškajai Visagalybei.