Punktų sąrašas

„Negalime būti sektantai“, – tarsi nešališkai sakė jie man, patyrę Bažnyčios mokymo tvirtumą.

Paskui, man parodžius, kad turintis tiesą nėra sektantas, jie suprato savo klaidą.

Daugeliui istorijos akimirkų, kuriuos velnias stengiasi pakartoti, man pasirodė labai tinkamas tavo mąstymas apie ištikimybę: „Visą dieną mano širdyje, mintyse ir lūpose trumputė malda: Roma!“

Nei asketikos, nei teisės srityje niekada nesutiksiu su mąstančiais ir gyvenančiais taip, tarsi tarnauti Bažnyčiai būtų tolygu aukštai iškilti.

Tau skaudu, matant, kad kai kurie įvaldę kalbėsenos apie Kristaus Kryžių techniką vien tam, kad iškiltų ir pasiektų padėtį… Būtent jie nelaiko švariu nieko, kas nesutampa su jų kriterijumi.

Tai dar viena priežastis ištvermingai išlaikyti savo intencijų grynumą ir prašyti Mokytojo suteikti jėgų kartoti: non mea voluntas, sed tua fiat! – Viešpatie, teišsipildo su meile Tavo šventoji valia!

Tu kasdien turi augti ištikimybe Bažnyčiai, popiežiui, Šventajam Sostui… Su vis teologiškesne meile!

Tu jauti didį troškimą mylėti Bažnyčią, juo didesnį, juo labiau ją stengiamasi subjaurinti. Man tai atrodo labai logiška, nes Bažnyčia yra tavo Motina.

Nenorintys suprasti, kad tikėjimas reikalauja tarnystės Bažnyčiai ir sieloms, anksčiau ar vėliau apverčia sąvokas ir galiausiai ima naudotis Bažnyčia bei sielomis savo asmeniniais tikslais.

Šiukštu niekada nepadaryk klaidos, tapatindamas mistinį Kristaus Kūną su tam tikra kurio nors iš jo narių pozicija, asmenine ar vieša.

Ir duok, Dieve, kad nepaskatintum taip elgtis menkiau išugdytus žmones.

Žiūrėk, koks svarbus tavo nuoseklumas, tavo ištikimybė!

Nors tai ir atrodo paradoksas, neretai pasitaiko, jog besivadinantys Bažnyčios sūnumis kaip tik ir sėja didžiausią sumaištį.

Susimąstei, išgirdęs mane sakant: „Noriu būti giminingas ne Aleksandrui, ne Karoliui Didžiajam ir ne septyniems Graikijos išminčiams, o savo Motinai Bažnyčiai.“

Galbūt tarp katalikų yra turinčių mažai krikščioniškosios dvasios arba sudarančių tokį įspūdį tiems, kurie tam tikru metu su jais bendrauja.

Tačiau piktindamasis šia tikrove, tu pasirodysi menkai pažįstąs žmogiškąjį skurdą… ir savo skurdą. Be to, neteisinga ir nedera šių nedaugelio silpnybių dingstimi juodinti Kristų ir Jo Bažnyčią.

„Kol aš neverčiamas nusidėti!“ – šiuos tvirtus žodžius ištarė vargšas žmogus, asmeniniame gyvenime ir žmogiškuosiuoe bei krikščioniškuosiuose siekiuose beveik sunaikintas galingų priešų.

Mąstyk ir mokykis: kol tu neverčiamas nusidėti!