Punktų sąrašas

Tavo gyvenime nesiderina du dalykai: galva ir jausmai.

Tikėjimo nušviestas protas tau aiškiai parodo ne tik kelią, bet ir skirtumą tarp didvyriško ir kvailo būdo, kaip juo eiti. Pirmiausia jis iškelia dieviškąją didybę ir grožį sumanymų, kuriuos Šventoji Dvasia įduoda mums į rankas.

Kita vertus, jausmai tave prisiriša prie visko, ko tu nevertini, įskaitant, beje, ir tai, ką laikai niekingu. Atrodo, tarsi tūkstantis mažmožių tik ir tyko progos, o paskui, kai tik dėl fizinio nuovargio ar antgamtinės regos praradimo nusilpsta tavo vargšė valia, šios smulkmenos plūsteli ir sujunda tavo vaizduotėje, sudarydamos prislegiantį ir drąsą atimantį kalną: sunkumai darbe, nenoras paklusti, priemonių stoka, patogaus gyvenimo bengališkosios ugnys, bjaurios mažos ir didelės pagundos, jausmingumo protrūkiai, nuovargis, kartus dvasinės vidutinybės skonis… O kartais – taip pat baimė, žinant, kad Dievas nori tavęs švento ir kad toks nesi.

Leisk man pasakyti šiurkštokai. Dėl pertekliaus „priežasčių“ tu gręžiojiesi atgal, ir tau stinga pasiryžimo atsiliepti į Dievo malonę, kurią Jis suteikė, pašaukęs būti dar vienu Kristumi, ipse Christus! – pačiu Kristumi. Tu pamiršai Viešpaties pastabą apaštalui: „Gana tau mano malonės!“, patvirtinančią, jog jei nori, tai ir gali.

Atmindamas, kad daugelis neišnaudoja didžiosios progos ir leidžia Jėzui praeiti pro šalį, susimąstyk, iš kur kyla šis aiškus, toks apvaizdiškas pašaukimas, parodantis kelią?

Kasdien apie tai mąstyk; apaštalas visada turi būti dar vienas Kristus, pats Kristus.

Leisk man, kaip ir iki šiol, kalbėtis su tavim atvirai; man pakanka turėti prieš save Nukryžiuotąjį, kad nedrįsčiau kalbėti apie savo kentėjimus… Ir aš nesistengiu pridurti, jog esu daug kentėjęs, visada – su džiaugsmu.

Ištverti reiškia nesiliauti mylėjus, per Ipsum et cum Ipso et in Ipso…, o iš tikrųjų tai galima aiškinti ir taip: Jis su manimi, už mane ir manyje.

Tavo giminaičiai, kolegos, draugai pastebi permainą ir supranta, jog tai ne trumpalaikis pokytis, jog tu jau nebesi tas pats.

Nesijaudink, eik pirmyn! Pildosi žodžiai: Vivit vero in me Christus – Dabar tavyje gyvena Kristus.

Matei tokią sceną? Priešais kokį nors seržantą ar mažai valdžios turintį vėliavininką eina puikiai sudėtas naujokas, nepalyginti šaunesnio stoto, ir nepraeina pro šalį, nepasisveikinęs ir nesulaukęs atsako.

Apmąstyk kontrastą. Kristus – tobulas Dievas, tobulas žmogus, – miręs už tave ant kryžiaus ir teikiąs tau visas gėrybes, kurių tau reikia…, iš bažnyčios tabernakulio ateina pas tave. O tu praeini pro šalį, nekreipdamas dėmesio.

Kaipgi ketini sekti Kristumi, sukdamasis vien aplink save?

Gyvenama taip skubotai, kad krikščioniškoji artimo meilė šiame pasaulyje yra tapusi retu reiškiniu, nors Kristus ir skelbiamas – bent jau žodžiais.

Tarkime, kad taip yra iš tiesų. Tačiau ką gi veiki tu, kaip katalikas turintis tapatintis su Juo ir sekti Jo pėdomis? Juk mums liepta eiti ir skelbti Jo mokymą visoms tautoms, visoms! Ir visais laikais.

Tau sukėlė entuziazmą netikėtai atrasta brolybės ir kolegiškumo dvasia … Aišku, buvai daug svajojęs apie tai, bet niekada nepatyręs. Nepatyręs, nes žmonės pamiršta esą broliai Kristaus, to mielo mūsų Brolio, kuris be išlygų atidavė gyvybę už kitus, už visus ir už kiekvieną.

Didelę širdgėlą tau sukėlė ano žmogaus aiškinimas, tikrai menkai krikščioniškas: „Atleisk savo priešams, – sakė jis tau, – nes neįsivaizduoji, kaip jie niršta!“

Tu negalėjai susilaikyti ir ramiai atsakei: „Nenoriu meilės nupiginti artimo žeminimu. Atleidžiu, nes myliu, alkdamas sekti Mokytoju.“

Susidūrusi su karčia šio gyvenimo neteisybe, teisi siela taip džiaugiasi, mąstydama apie amžinojo Dievo amžinąjį teisingumą!

Pažinus savo menkumą, sykiu su veiksmingu troškimu išsprūsta Pauliaus šūksnis: Non vivo ego – Ne aš dabar gyvenu, tai Kristus gyvena manyje ir gyvens amžinai.

Mūsų Viešpats Jėzus nori, kad sektume Jo pėdomis. Kitokio kelio nėra. Taip Šventoji Dvasia veikia kiekvienoje sieloje – tavo sieloje; būk klusnus ir nedaryk Dievui kliūčių, kol iš tavo vargšo kūno Jis padarys Nukryžiuotąjį.