Punktų sąrašas

Patikinai mane norįs kovoti be atvangos. Tačiau štai ateini nuleistais sparnais.

Įsidėmėk, jog net žmogiškuoju požiūriu nedera, kad viskas tau atitektų iškart, be kliūčių. Šiek tiek – daug! – dera pačiam pasistengti. Jei ne, tai kaipgi ketini tapti šventas?

Norint būti ištikimam Dievui, reikia kovoti. Nepasiduodami ir nuosekliai kovoja kūnas su kūnu, žmogus su žmogumi – senas žmogus su Dievo žmogumi.

Šventumas, tikras troškimas jį pasiekti, neturi nei pertraukų, nei atostogų.

Savo sielose turime ugdyti tikrą siaubą nuodėmės atžvilgiu. Viešpatie, – kartok atgailaujančia širdimi, – teneįžeisiu Tavęs daugiau!

Tačiau nebijok vargano kūno ir žmogiškųjų aistrų balasto; būtų kvaila ir vaikiškai naivu tik dabar sužinoti, jog „tai“ egzistuoja. Tavo varganumas – ne kliūtis, o akstinas labiau vienytis su Dievu, atkakliai jo ieškoti, nes Jis mus apvalo.

Svyravimai. Tavo gyvenime daug, pernelyg daug pakilimų ir nupuolimų!

Priežastis aiški: iki šiol gyvenai lengvai ir nenori žinoti, kad tarp „norėti“ ir „atsiduoti“ atstumas nemažas.

Šitaip paikiojant, su tokiu vidiniu ir išoriniu lengvabūdiškumu, šitaip svyruojant pagundos akivaizdoje, šitaip nenoriai neįmanoma padaryti pažangą vidiniame gyvenime.

Visada maniau, jog tai, ką daugelis vadina „rytoj“, „vėliau“, yra priešinimasis malonei.

Dar vienas dvasinio kelio paradoksas tas, kad juo mažiau reikia taisyti savo elgesį, juo labiau į tai veržiasi siela ir tol nesiliauja, kol to nepasiekia. Ir priešingai.

Nežinia, ar tave apėmęs fizinis silpnumas, ar vidinio nuovargio rūšis, ar jie abu kartu… Tu kovoji be kovos, be tikrai teigiamo pagerėjimo įkarščio, dėl kurio galėtum užkrėsti sielas džiaugsmu ir Kristaus meile.

Noriu priminti tau aiškius Šventosios Dvasios žodžius, kad bus vainikuotas tik tas, kuris grumiasi legitime – iš tikrųjų, nepaisydamas sunkumų.

„Galėčiau elgtis geriau, būti ryžtingesnis, skleisti daugiau entuziazmo… kodėl taip nedarau?“

Todėl, kad – atleisk už atvirumą – esi mulkis; velnias puikiai žino, kad vienos iš prasčiausiai saugomų sieloje yra žmogiškojo kvailumo durys – tuštybės durys. Pro ten jis puola iš visų jėgų: pseudosentimentalius prisiminimus, liguistą baltos varnos kompleksą, tariamą laisvės stygiaus įspūdį…

Ko dar lauki, kad galėtum perprasti Mokytojo pasakymą: „Budėkite ir melskitės, nes nežinote nei dienos, nei valandos“?

Pagyrūniškai ir netvirtai tu sakei man: „Vieni kyla, kiti leidžiasi… Dar kiti – kaip aš! Mes tįsome kelyje.“

Mane nuliūdino tavo abejingumas, ir aš pridūriau: „Dykūnus nenoromis tempia tie, kurie kyla, ir paprastai stipriau tie, kurie ritasi žemyn. Pagalvok, kokiuose nemaloniuose klystkeliuose gali atsidurti!“

Jau šventasis Hipono vyskupas yra pažymėjęs: „Nežengti į priekį reiškia trauktis atgal.“

Tavo gyvenime nesiderina du dalykai: galva ir jausmai.

Tikėjimo nušviestas protas tau aiškiai parodo ne tik kelią, bet ir skirtumą tarp didvyriško ir kvailo būdo, kaip juo eiti. Pirmiausia jis iškelia dieviškąją didybę ir grožį sumanymų, kuriuos Šventoji Dvasia įduoda mums į rankas.

Kita vertus, jausmai tave prisiriša prie visko, ko tu nevertini, įskaitant, beje, ir tai, ką laikai niekingu. Atrodo, tarsi tūkstantis mažmožių tik ir tyko progos, o paskui, kai tik dėl fizinio nuovargio ar antgamtinės regos praradimo nusilpsta tavo vargšė valia, šios smulkmenos plūsteli ir sujunda tavo vaizduotėje, sudarydamos prislegiantį ir drąsą atimantį kalną: sunkumai darbe, nenoras paklusti, priemonių stoka, patogaus gyvenimo bengališkosios ugnys, bjaurios mažos ir didelės pagundos, jausmingumo protrūkiai, nuovargis, kartus dvasinės vidutinybės skonis… O kartais – taip pat baimė, žinant, kad Dievas nori tavęs švento ir kad toks nesi.

Leisk man pasakyti šiurkštokai. Dėl pertekliaus „priežasčių“ tu gręžiojiesi atgal, ir tau stinga pasiryžimo atsiliepti į Dievo malonę, kurią Jis suteikė, pašaukęs būti dar vienu Kristumi, ipse Christus! – pačiu Kristumi. Tu pamiršai Viešpaties pastabą apaštalui: „Gana tau mano malonės!“, patvirtinančią, jog jei nori, tai ir gali.

Norint žengti pirmyn vidiniame gyvenime ir apaštalavime, būtinas ne jausminis pamaldumas, o ryžtingas ir kilnus valios nusiteikimas atsiliepti į Dievo prašymus.

Žiūrėk, kaip natūralus veikimo būdas skiriasi nuo antgamtinio. Pirmasis prasideda gerai, bet netrukus ima silpti. Antrasis prasideda taip pat gerai…, bet paskui stengiasi tęstis dar geriau.

Kokį krikščioniškąjį tobulumą ketini pasiekti, visada aikštydamasis, vis darydamas „tai, kas tau patinka“…? Visi tavo trūkumai, su kuriais nekovoji, duos logiškų nuolatinių blogų darbų vaisių. Ir tavo valia, neužgrūdinta atkaklioje kovoje, niekaip nepadės sunkiu atveju.