Punktų sąrašas

Tavo tikėjimas per mažai veiksmingas; sakyčiau, tai davatkos tikėjimas, o ne vyro, kovojančio, kad taptų šventas.

Suprantu, koks antgamtiškas ir žmogiškas džiaugsmas buvo apėmęs tą žmogų, kuriam teko laimė atsidurti dieviškosios sėjos priešakyje.

„Nuostabu jaustis vieninteliu, išjudinančiu visą miestą ir apylinkes“, – kartojo jis įsitikinęs.

Nelauk, kol turėsi daugiau priemonių ar kol ateis kiti; sieloms tavęs reikia šiandien, dabar.

Būk drąsus savo maldoje, ir Viešpats tave iš pesimisto pavers optimistu, iš drovaus – ryžtingu, iš silpnadvasio – tikėjimo žmogumi, apaštalu!

Anksčiau tave kankinusios ir atrodžiusios lyg aukščiausi kalnai problemos visiškai išnyko, išsisprendė dieviškai, tarsi Viešpačiui liepus nurimti vėjams ir vandenims.

Ir tik pamanykite, tu vis dar abejojai!

„Nepadėkite tiek daug Šventajai Dvasiai!“ – juokaudamas, bet ir su didele baime tarė man vienas draugas.

Atsakiau: „Manau, kad per mažai Jai padedame.“

Juose ir jose matydamas tiek baimės, tiek netikro protingumo …, degu troškimu jų paklausti: „Vadinasi, tikėjimas ir pasitikėjimas skirti tik skelbti, o ne praktikuoti?“

Tu pasijunti atsidūręs gana keistoje padėtyje: viena vertus, įbaugintas, žvelgiantis į savo vidų, kita vertus, žvelgdamas aukštyn – tikras, žvalus, ryžtingas.

Nesirūpink, nes tai parodo, kad imi geriau pažinti save ir svarbiausia vis geriau pažįsti Jį.

Tu neturi jokio pasiteisinimo. Kaltas tik tu pats. Jei žinai, – o žinai pakankamai gerai, – kad eidamas šiuo taku, visa tai skaitydamas, su šita draugija gali nugarmėti į bedugnę, tai kodėl užsispyręs manai, kad galbūt tai trumpiausias kelias, padedantis lavintis ar brandinantis tavo asmenybę?

Radikaliai keisk savo planus, nors tai tau ir reikštų daugiau pastangų ir mažiau lengvų pramogų. Jau laikas elgtis kaip atsakingam žmogui.

Viešpačiui labai skaudu, kad daugelis vyrų ir moterų tokie nenuovokūs, jog nesistengia vengti tyčinių lengvųjų nuodėmių. Jie mano ir teisinasi, jog tai normalu, nes už šių kliūčių užkliūva visi!

Gerai įsiklausyk, nes daugelis iš padugnių, pasmerkusių Kristų mirti, taip pat pradėjo tik šaukdami, kaip ir kiti, na, ir atėjo į Alyvų kalną – sykiu su visais!

Galiausiai taip pat spaudžiami to, ką darė „visi“, jie nesugebėjo ar nepanorėjo trauktis… ir nukryžiavo Jėzų!

Ir dabar, po dvidešimt amžių, mes vis dar nesame pasimokę.

Kadangi anksčiau ar vėliau susidursi su savo asmeninio skurdo akivaizdybe, noriu perspėti tave dėl kai kurių pagundų, kuriomis prie tavęs pristos velnias ir kurias turi tuoj pat vyti šalin; tai mintys, kad Dievas tave pamiršo, kad tavo pašaukimas apaštalauti tuščias ar kad skausmo ir pasaulio nuodėmių našta viršija tavo kaip apaštalo jėgas…

Niekas iš šių dalykų nėra tiesa!

Kovojant iš tiesų, tau būtinas sąžinės patikrinimas.

Nepamiršk kasdienio patikrinimo; stebėk, ar jauti Meilės skausmą, nesielgdamas su mūsų Viešpačiu taip, kaip turėtum.

Kaip daugelis puola kloti pirmuosius akmenis, nesirūpindami, kas pradėtą darbą ištiks vėliau, taip nusidėjėliai apsigauna su „paskutiniais kartais“.

Rūpindamasis „nutraukti“, nepamiršk, kad „paskutinis kartas“ turėjo būti tas, kuris jau praėjo.

Patariu kartais pasistengti grįžti… į pradžią savo pirmojo atsivertimo, kuris nėra tapimas vaiku, bet labai į tai panašus; dvasiniame gyvenime tu turi leistis vedamas su visišku pasitikėjimu, be baimės ir dvilypumo; turi visiškai aiškiai kalbėti apie tai, kas tavo galvoje ir sieloje.

Kaipgi išsiverši iš šios drungnumo būsenos, iš apgailėtino vangumo, jei nesiimi priemonių! Tu labai mažai kovoji, o jei ir stengiesi, tai darai šitai tarsi iš pykčio ir su apmaudu, kone trokšdamas, kad tavo silpnos pastangos nebūtų veiksmingos, idant šitaip galėtum save pateisinti, pats nereikalaudamas iš savęs ir kitiems iš tavęs daugiau nereikalaujant.

Tu vykdai savo, o ne Dievo valią. Kol rimtai nepasikeisi, tol nebūsi laimingas, nepasieksi ramybės, kurios dabar tau stinga.

Nusižemink prieš Dievą ir pasistenk tikrai mylėti.

Kiek laiko gaištama ir kaip žmogiškai žvelgiama, viską susiaurinant iki taktikos, tarsi ten slypėtų veiksmingumo paslaptis.

Pamirštama, jog Dievo taktika – meilė, Meilė be ribų; taip Jis užpildo neužpildomą tarpą, žmogaus nuodėmės atvertą tarp dangaus ir žemės.

Sąžinės patikrinime turėk laukinio nuoširdumo, kitaip sakant, drąsos, tos pačios drąsos, su kuria žvelgi į veidrodį, norėdamas sužinoti, kur susižeidei ar susitepei, arba kur slypi tavo trūkumai, idant galėtum juos pašalinti.

Privalau tave perspėti dėl vienos gudrybės, kurios griebiasi šėtonas – taip, mažąja raide, nes daugiau jis nenusipelno, – bandydamas pasinaudoti įprasčiausiomis aplinkybėmis, kad galėtų daugiau ar mažiau išvesti mus iš Dievop vedančio kelio.

Jei tu kovoji, juolab kovoji iš tikrųjų, tai nėra ko stebėtis, kad kartais užeina nuovargis ar tenka „eiti prieš plauką“, be jokios dvasinės ar žmogiškosios paguodos. Prieš kurį laiką gavau ir pasilaikiau šį laišką, galvodamas apie naiviai manančius, kad malonė atsieta nuo prigimties: „Tėve, jau kelias dienas mane apėmęs baisus tingumas ir apatija, įgyvendinant gyvenimo planą; viską darau prisiversdamas ir labai nenoriai. Pasimelskite už mane, kad greitai praeitų ši krizė, labai mane kamuojanti, nes manau, kad ji gali išvesti mane iš kelio.“

Atsakiau tik tiek: „Argi nežinai, kad Meilė reikalauja aukos? Iš lėto skaityk Mokytojo žodžius: „Kas neneša savo kryžiaus cotidie – kasdien, tas nėra vertas Manęs.“ Ir dar toliau: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais…“ Viešpats leidžia šią tavo sausrą, kuri tau atrodo tokia kieta, idant labiau Jį mylėtum, idant pasikliautum tik Juo, idant Kryžiumi dalyvautum išpirkime, idant Jį susitiktum.“

„Koks negudrus atrodo velnias! – sakai. – Nesuprantu jo kvailumo: visada tos pačios apgaulės, tos pačios melagystės…“

Tu visiškai teisus. Tačiau mes, žmonės, dar negudresni ir nesugebame mokytis iš kito klaidų… O šėtonas į visa tai ir deda viltis, siekdamas mus sugundyti.

Kartą girdėjau, kad dideliuose mūšiuose kartojasi įdomus reiškinys. Nors skaičius ir priemonių pranašumas iš anksto garantuoja pergalę, kovai verdant netrūksta akimirkų, kai dėl vieno baro silpnumo iškyla pralaimėjimo grėsmė. Tada iš aukštosios vadovybės ateina griežti įsakymai, ir sunkumus patiriančio flango spragos užtaisomos.

Pagalvojau apie tave ir apie save. Su Dievu, nepralaiminčiu mūšių, mes visada būsime nugalėtojai. Todėl kovoje už šventumą pasijutęs bejėgis, klausyk nurodymų, būk dėmesingas, leiskis padedamas, nes Jis neapvilia.

Nuoširdžiai atvėrei širdį savo vadovui, kalbėdamas Dievo akivaizdoje… ir buvo nuostabu patirti, kaip pats rasdavai deramą atsakymą į savo mėginimus išsisukti.

Mėkime dvasinį vadovavimą!

Kartais tu pats prasimanai „problemų“, neieškodamas savo elgsenos šaknų.

Tau reikia tik ryžtingai pakeisti frontą: sąžiningai atlikti savo pareigas ir būti ištikimam dvasiniame vadovavime gautiems nurodymams.

Stipriau patyrei neatidėliotinumą, „įkyrią mintį“ būti šventam ir nesvyruodamas stojai į kasdienę kovą, įsitikinęs, kad reikia energingai atkirsti bet kokius miesčionėjimo požymius.

Kalbėdamasis su Viešpačiu maldoje, netrukus dar aiškiau supratai, kad kova – tai Meilės sinonimas, ir prašei Jį didesnės Meilės, nesibaimindamas laukiančios kovos, nes kausiesi dėl Jo, su Juo ir Jame.

Felix culpa! – gieda Bažnyčia… Palaiminta tavo klaida, kartoju tau į ausį, padėjusi vėl nenupulti, taip pat geriau suprasti ir palaikyti artimą, ne prastesnį už tave.

„Argi įmanoma, – klausi atmetęs pagundą, – argi įmanoma, Viešpatie, kad aš būčiau… tas kitas?“

Tuoj apibendrinsiu tavo ligos istoriją: čia kritau, o ten kėliausi… Svarbus būtent pastarasis įvykis. Tad tęsk tas vidines grumtynes, nors ir eidamas vėžlio žingsniu. Pirmyn!

Gerai žinai, sūnau, kur gali patekti nekovodamas; viena bedugnė šaukiasi kitos.

Tu susigėdęs prieš Dievą ir prieš kitus žmones. Atradai savyje seną ir atsinaujinusį pūlinį; nėra tokio instinkto ar blogo polinkio, kurio nejaustum po savo oda… o širdį tau niaukia netikrumo debesis. Be to, kai mažiausiai to nori ar tikiesi, kai iš nuovargio nusilpsta tavo valia, pasirodo pagunda.

Jau nebežinai, ar tai tave žemina, nors ir skaudu matyti save tokį… Tačiau tebus tau skaudu dėl Jo, dėl Jo Meilės; meilės atgaila padės tau likti budriam, nes kova tęsis tol, kol mes gyvi.

Kaip degina tave dideli troškimai iš naujo patvirtinti kadaise įgyvendintą atsidavimą: jaustis ir gyventi kaip Dievo sūnui!

Atiduok į Viešpaties rankas didelį savo varganumą ir ištikimybės stoką. Dar ir dėl to, kad tai vienintelis būdas palengvinti jų naštą.

Atsinaujinti nereiškia atsipalaiduoti.

Rekolekcijų dienos. Susimąstymas, kad galėtum pažinti Dievą, pažinti save ir šitaip daryti pažangą. Tai laikas, kuris būtinas, norint atrasti, kur ir kaip privalu taisytis, ką reikia veikti. Ko reikia vengti?

Tenepasikartoja daugiau tai, kas atsitiko praėjusiais metais.

„Kaip rekolekcijos?“ – buvai paklaustas. Ir atsakei: „Labai gerai pailsėjom.“

Tylos ir intensyvios malonės dienos… Malda veidas į veidą su Dievu…

Pratrūkau dėkoti, regėdamas tuos orius nuo metų ir patirties žmones, atsiveriančius dieviškiems prisilietimams ir atsiliepiančius kaip vaikai, pradžiungintus progos paversti savo gyvenimą kai kuo naudingu…, ištrynus visus paklydimus ir užmaršumus.

Prisimindamas šią sceną, patariau tau pamaldumo gyvenime neužleisti kovos.

Auxilium christianorum! – Krikščionių pagalba – taip su įsitikinimu kreipiamasi į Švenčiausiąją Mergelę Mariją jos vardo litanijoje. Ar sunkiomis akimirkomis bandei kartoti šią trumpą karštą maldą? Darydamas tai su tikėjimu, su dukters ar sūnaus švelnumu, patirsi, kaip veiksmingai užtaria tavo Motina Švenčiausioji Mergelė Marija, nuvesianti tave į pergalę.

Kovok su savo būdo šiurkštumu, su savo egoizmu, su savo patogumu, su savo antipatijomis… Mes turime būti atpirkimo bendrininkai, o atlygis, kurį gausi – gerai įsidėmėk, – bus tiesiogiai susijęs su tavo atlikta sėja.

Pasirodai kaip šaunus teoretikas… Tačiau nenusileidi nė dėl nereikšmingų smulkmenų! Netikiu tokia tavo marinimosi dvasia!