Punktų sąrašas

Prireikus apginti tiesą, kaipgi galima trokšti neužpykdyti Dievo ir sykiu nenuteikti prieš save aplinkos? Tai visiškai priešingi dalykai: arba viena, arba kita! Auka turi būti holokaustas, visiško sudeginimo auka, sudeginant visa, net „ką kiti pasakys“, net tai, kas vadinasi reputacija.

Kaip dabar aiškiai matau, „šventa begėdystė“ turi labai gilias šaknis Evangelijoje! Vykdyk Dievo valią…, atmindamas Jėzų paniekintą, Jėzų spjaudomą ir daužomą per veidą, Jėzų žmogelių teisman atvestą… ir Jėzų tylintį! Pasiryžk nulenkti galvą užgaulėms ir, taip pat tikėdamasis ir pažeminimų, nes jų, be abejo, bus, toliau tęsti dieviškąją užduotį, kurią mums pavesti panoro mūsų Viešpaties Gailestingoji Meilė.

Tu nelaimingas, nes viską verti suktis aplink save, tarsi būtum visa ko centras: tau skauda skrandį, tu pavargęs, tau buvo pasakyta tai ar šitai…

Ar bandei galvoti apie Jį, o per Jį – apie kitus?

Po pradinio entuziazmo apniko svyravimai, neryžtingumas, baimė. Tau kelia rūpestį studijos, šeima, pinigų klausimas, o labiausiai – mintis, kad tu nesugebi, kad, ko gero, niekam netinki, kad tau trūksta gyvenimo patirties.

Siūlau tau patikimą būdą įveikti šioms baimėms – velnio gundymams arba tavo kilnumo stokai! – niekink jas, vyk iš atminties šiuos prisiminimus. Dar prieš dvidešimt amžių Mokytojas prisakė: „Nesižvalgyk atgal!“

Nenustygdama tavo vaizduotė kuria iliuzines situacijas, aplinkybes, paprastai nepasitaikančias tavo kelyje ir jam netinkančias, paikai išblaško tave, atvėsina ir nutolina nuo Dievo. Tai tuštybė.

Vaizduotei nukrypstant į kitus, tu lengvai pasiduodi ydai teisti – nors tai ne tavo reikalas – ir piktai bei šališkai aiškintis kitų elgesį. Tai neapgalvoti sprendimai.

Vaizduotei sukantis apie tavo talentus ir posakius ar susižavėjimą, kurį visiems keli, tu rizikuoji netekti intencijos grynumo ir duoti peno puikybei.

Apskritai suteikti vaizduotei laisvę reiškia gaišti laiką, o nevaldoma ji atveria kelią aibei savanoriškų pagundų.

Nė dienos nepamiršk vidinio marinimosi!

„Galėčiau elgtis geriau, būti ryžtingesnis, skleisti daugiau entuziazmo… kodėl taip nedarau?“

Todėl, kad – atleisk už atvirumą – esi mulkis; velnias puikiai žino, kad vienos iš prasčiausiai saugomų sieloje yra žmogiškojo kvailumo durys – tuštybės durys. Pro ten jis puola iš visų jėgų: pseudosentimentalius prisiminimus, liguistą baltos varnos kompleksą, tariamą laisvės stygiaus įspūdį…

Ko dar lauki, kad galėtum perprasti Mokytojo pasakymą: „Budėkite ir melskitės, nes nežinote nei dienos, nei valandos“?

Esama sielų, kurios, regis, nuolat prasimano sau kančių, kankindamos save vaizduote.

Paskui, iškilus tikroms bėdoms ir prieštaravimams, jos nebesugeba būti Kryžiaus papėdėje kaip Švenčiausioji Mergelė, neatitraukianti žvilgsnio nuo Sūnaus.

Įprask nuoširdžiai kalbėti apie viską ir visus, ypač apie triūsiančius Dievo tarnyboje.

O jei tai neįmanoma, tylėk! Ūmūs ar nerūpestingi komentarai gali virsti apkalbomis arba šmeižtu.

Vienas vaikinukas, ką tik nuoširdžiau atsidavęs Dievui, tarė: „Štai ko dabar man reikia – mažiau kalbėti, lankyti ligonius ir miegoti ant grindų.“

Pritaikyk tai sau.

Apie Kristaus kunigus dera kalbėti tik pagiriamai!

Visa savo siela trokštu, kad mano broliai ir aš savo kasdieniame elgesyje į tai labai atsižvelgtų.