Punktų sąrašas

Noriai paklusti. Tačiau su protu, su meile ir atsakomybės jausmu, anaiptol nesmerkiančiu to, kuris vadovauja.

Apaštalaudamas paklusk, nekreipdamas dėmesio į žmogiškąsias vadovo savybes ir į tai, kaip jis vadovauja. Jei elgiesi priešingai, tai ne dorybė.

Kryžių būna įvairių: iš briliantų, perlų, smaragdų, emalių, dramblio kaulo…, taip pat iš medžio, kaip mūsų Viešpaties. Visi nusipelno tos pačios pagarbos, nes Kryžius kalba apie žmogumi tapusio Dievo auką. Taikyk šį samprotavimą savo klusnumui, nepamiršdamas, kad Jis meiliai, nedvejodamas apkabino medį ir ten mus atpirko.

Tik paklusęs, o tai jau intencijos grynumo ženklas, laikydamasis deramų sąlygų, broliškai perspėk ir šios pareigos vykdymu sustiprinsi vienybę.

Paklūstama lūpomis, širdimi ir protu. Paklūstama ne žmogui, o Dievui.

Nemėgsti klusnumo, jei nemėgsti paliepimo, taip pat jei iš tikrųjų nemėgsti to, kas tau liepiama.

Daugelis bėdų pataisomos beregint. Kitos – ne iš karto. Tačiau visos susitvarko, mums būnant ištikimiems, paklūstant, vykdant tai, kas nurodyta.

Paklusk be šitiek nereikalingų svarstymų… Rodyti liūdesį ar bodėjimąsi, gavus paliepimą – labai rimta klaida. O štai jausti – ne tik nėra nusižengimas, bet net gali būti gera proga didelei pergalei, herojiškųjų dorybių akto vainikavimui.

Ne aš tai išradau. Pameni? Evangelijoje pasakojama, kad šeimos tėvas davė tokią pat užduotį dviem sūnums… Ir Jėzus džiaugiasi tuo, kuris nors ir priešgyniavo, bet atliko, kas pasakyta; Jis džiaugiasi, nes drausmė yra Meilės vaisius.

Neklusnumas dažniausiai kyla iš nemokėjimo „išklausyti“ paliepimą, o tai iš esmės reiškia nuolankumo stygių arba nenorą tarnauti.

Nori tobulai paklusti?.. Tad gerai įsiklausyk, kad suprastum to, kas tau nurodoma, siekį ir dvasią; o jei ko nesupranti, tai klausk.

Panašiai kaip Bažnyčia stengiasi liturgija perteikti religijos slėpinių grožio nuojautą ir skatina labiau juos pamėgti, taip ir mes turime be teatrališkumo ir mandagiai, nors toks mandagumas ir gali atrodyti lengvabudiškas, rodyti gilią ir net išorinę pagarbą vadovui, savo lūpomis perteikiančiam mums Dievo valią.

„Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje.“

Vyraujant tyrai ir nuoširdžiai meilei, drausmė, nors ir reikalaujanti pastangų vis tiek nėra našta, nes ji vienija su Mylimuoju.

Nebūk toks, kaip tie, kurie, gavę nurodymą, iškart susimąsto, kaip jį pakeisti… Sakoma, kad jų asmenybė per didelė, jie kiršina ir žlugdo.

Šventajai Šeimai ilsintis, Juozapui pasirodo angelas ir liepia bėgti į Egiptą. Marija ir Juozapas ima Kūdikį ir nedelsdami leidžiasi į kelionę. Jie nemaištauja, nesiteisina, nelaukia nakties pabaigos… Sakyk mūsų Motinai Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir mūsų tėvui bei globėjui šventajam Juozapui, kad mes norime tučtuojau pamėgti bet kokią pasyvią atgailą.