Punktų sąrašas

Šventumas, tikras troškimas jį pasiekti, neturi nei pertraukų, nei atostogų.

Stipriau patyrei neatidėliotinumą, „įkyrią mintį“ būti šventam ir nesvyruodamas stojai į kasdienę kovą, įsitikinęs, kad reikia energingai atkirsti bet kokius miesčionėjimo požymius.

Kalbėdamasis su Viešpačiu maldoje, netrukus dar aiškiau supratai, kad kova – tai Meilės sinonimas, ir prašei Jį didesnės Meilės, nesibaimindamas laukiančios kovos, nes kausiesi dėl Jo, su Juo ir Jame.

Nunc coepi! – Dabar pradedu! – tai šūksnis įsimylėjusios sielos, kuri kiekvieną akimirką, ar būdama ištikima, ar pritrūkusi didžiadvasiškumo, vis atnaujina savo pasiryžimą visiškai ištikimai tarnauti Dievui – mylėti Jį!

Tavo gyvenime nesiderina du dalykai: galva ir jausmai.

Tikėjimo nušviestas protas tau aiškiai parodo ne tik kelią, bet ir skirtumą tarp didvyriško ir kvailo būdo, kaip juo eiti. Pirmiausia jis iškelia dieviškąją didybę ir grožį sumanymų, kuriuos Šventoji Dvasia įduoda mums į rankas.

Kita vertus, jausmai tave prisiriša prie visko, ko tu nevertini, įskaitant, beje, ir tai, ką laikai niekingu. Atrodo, tarsi tūkstantis mažmožių tik ir tyko progos, o paskui, kai tik dėl fizinio nuovargio ar antgamtinės regos praradimo nusilpsta tavo vargšė valia, šios smulkmenos plūsteli ir sujunda tavo vaizduotėje, sudarydamos prislegiantį ir drąsą atimantį kalną: sunkumai darbe, nenoras paklusti, priemonių stoka, patogaus gyvenimo bengališkosios ugnys, bjaurios mažos ir didelės pagundos, jausmingumo protrūkiai, nuovargis, kartus dvasinės vidutinybės skonis… O kartais – taip pat baimė, žinant, kad Dievas nori tavęs švento ir kad toks nesi.

Leisk man pasakyti šiurkštokai. Dėl pertekliaus „priežasčių“ tu gręžiojiesi atgal, ir tau stinga pasiryžimo atsiliepti į Dievo malonę, kurią Jis suteikė, pašaukęs būti dar vienu Kristumi, ipse Christus! – pačiu Kristumi. Tu pamiršai Viešpaties pastabą apaštalui: „Gana tau mano malonės!“, patvirtinančią, jog jei nori, tai ir gali.