Punktų sąrašas

Patariu kartais pasistengti grįžti… į pradžią savo pirmojo atsivertimo, kuris nėra tapimas vaiku, bet labai į tai panašus; dvasiniame gyvenime tu turi leistis vedamas su visišku pasitikėjimu, be baimės ir dvilypumo; turi visiškai aiškiai kalbėti apie tai, kas tavo galvoje ir sieloje.

Kaipgi išsiverši iš šios drungnumo būsenos, iš apgailėtino vangumo, jei nesiimi priemonių! Tu labai mažai kovoji, o jei ir stengiesi, tai darai šitai tarsi iš pykčio ir su apmaudu, kone trokšdamas, kad tavo silpnos pastangos nebūtų veiksmingos, idant šitaip galėtum save pateisinti, pats nereikalaudamas iš savęs ir kitiems iš tavęs daugiau nereikalaujant.

Tu vykdai savo, o ne Dievo valią. Kol rimtai nepasikeisi, tol nebūsi laimingas, nepasieksi ramybės, kurios dabar tau stinga.

Nusižemink prieš Dievą ir pasistenk tikrai mylėti.

Kiek laiko gaištama ir kaip žmogiškai žvelgiama, viską susiaurinant iki taktikos, tarsi ten slypėtų veiksmingumo paslaptis.

Pamirštama, jog Dievo taktika – meilė, Meilė be ribų; taip Jis užpildo neužpildomą tarpą, žmogaus nuodėmės atvertą tarp dangaus ir žemės.

Sąžinės patikrinime turėk laukinio nuoširdumo, kitaip sakant, drąsos, tos pačios drąsos, su kuria žvelgi į veidrodį, norėdamas sužinoti, kur susižeidei ar susitepei, arba kur slypi tavo trūkumai, idant galėtum juos pašalinti.

Privalau tave perspėti dėl vienos gudrybės, kurios griebiasi šėtonas – taip, mažąja raide, nes daugiau jis nenusipelno, – bandydamas pasinaudoti įprasčiausiomis aplinkybėmis, kad galėtų daugiau ar mažiau išvesti mus iš Dievop vedančio kelio.

Jei tu kovoji, juolab kovoji iš tikrųjų, tai nėra ko stebėtis, kad kartais užeina nuovargis ar tenka „eiti prieš plauką“, be jokios dvasinės ar žmogiškosios paguodos. Prieš kurį laiką gavau ir pasilaikiau šį laišką, galvodamas apie naiviai manančius, kad malonė atsieta nuo prigimties: „Tėve, jau kelias dienas mane apėmęs baisus tingumas ir apatija, įgyvendinant gyvenimo planą; viską darau prisiversdamas ir labai nenoriai. Pasimelskite už mane, kad greitai praeitų ši krizė, labai mane kamuojanti, nes manau, kad ji gali išvesti mane iš kelio.“

Atsakiau tik tiek: „Argi nežinai, kad Meilė reikalauja aukos? Iš lėto skaityk Mokytojo žodžius: „Kas neneša savo kryžiaus cotidie – kasdien, tas nėra vertas Manęs.“ Ir dar toliau: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais…“ Viešpats leidžia šią tavo sausrą, kuri tau atrodo tokia kieta, idant labiau Jį mylėtum, idant pasikliautum tik Juo, idant Kryžiumi dalyvautum išpirkime, idant Jį susitiktum.“

„Koks negudrus atrodo velnias! – sakai. – Nesuprantu jo kvailumo: visada tos pačios apgaulės, tos pačios melagystės…“

Tu visiškai teisus. Tačiau mes, žmonės, dar negudresni ir nesugebame mokytis iš kito klaidų… O šėtonas į visa tai ir deda viltis, siekdamas mus sugundyti.

Kartą girdėjau, kad dideliuose mūšiuose kartojasi įdomus reiškinys. Nors skaičius ir priemonių pranašumas iš anksto garantuoja pergalę, kovai verdant netrūksta akimirkų, kai dėl vieno baro silpnumo iškyla pralaimėjimo grėsmė. Tada iš aukštosios vadovybės ateina griežti įsakymai, ir sunkumus patiriančio flango spragos užtaisomos.

Pagalvojau apie tave ir apie save. Su Dievu, nepralaiminčiu mūšių, mes visada būsime nugalėtojai. Todėl kovoje už šventumą pasijutęs bejėgis, klausyk nurodymų, būk dėmesingas, leiskis padedamas, nes Jis neapvilia.

Nuoširdžiai atvėrei širdį savo vadovui, kalbėdamas Dievo akivaizdoje… ir buvo nuostabu patirti, kaip pats rasdavai deramą atsakymą į savo mėginimus išsisukti.

Mėkime dvasinį vadovavimą!