Punktų sąrašas

„Tai labai sunku!“ – sušunki nusiminęs.

Klausyk, jei kovoji, iš Dievo malonės to pakanka: atsisakyti asmeninių interesų, tarnauti kitiems dėl Dievo ir padėti Bažnyčiai lauke, kuriame šiandien vyksta mūšis – gatvėje, gamykloje, dirbtuvėje, universitete, įstaigoje, savo aplinkoje, tarp saviškių.

Sutikusieji Kristų negali užsisklęsti savo aplinkoje; liūdna būtų dėl tokio susimenkinimo! Jie turi išsiskleisti lyg vėduoklė, kad galėtų pasiekti visas sielas. Kiekvienas turi suburti – ir plėsti – draugų ratą, kurį galėtų veikti savo profesiniu prestižu, elgesiu, draugyste, idant per tą prestižą, elgesį, draugystę juos veiktų Kristus.

Troškimas „mokyti“ ir „mokyti iš širdies“ mokiniams sukelia dėkingumą, ir susidaro tinkama dirva apaštalauti.

Puikiai suprantu tave, apie savo apaštalavimą rašantį: „Einu tris valandas melstis su Fizika. Tai bus bombardavimas, kad „kristų“ kita pozicija, esanti kitoje bibliotekos stalo pusėje… su juo jau esate matęsi, kai buvote čia atvykęs.“

Pamenu, kaip džiaugeisi, iš manęs išgirdęs, kad tarp maldos ir darbo neturi būti jokio pertrūkio.

Studijos, darbas – neišvengiamos kiekvieno krikščionio pareigos; tai priemonės apsiginti nuo Bažnyčios priešų ir patraukti savo profesiniu prestižu daugelį kitų sielų, kurios, būdamos geros, kovoja pavieniui. Tai esmingiausias ginklas norinčiam būti apaštalu pasaulyje.

Tu irgi turi profesinį pašaukimą, kuris tave akstina. Tai va, šis akstinas yra kabliukas žmonėms žvejoti.

Tad išgrynink intenciją ir kiek tik galėdamas nuolat stiprink savo profesinį prestižą, taip tarnaudamas Dievui ir sieloms. Viešpats ir į tai deda viltis.

Tas stultorum infinitus est numerus, begalinis skaičius kvailių, apie kurį skaitome Šventajame Rašte, regis, kasdien vis didėja. Įvairiausiose vietose, netikėčiausiose situacijose, prisidengę pareigų teikiamu prestižu ar net „dorybėmis“ – kiek kartų tau tenka patirti kvailystes ir sveiko proto stoką!

Tačiau aš nesuprantu, kaip galima prarasti antgamtinį gyvenimo pojūtį ir likti abejingam; labai jau prasta tavo vidinė būsena, jei dėl žmogiškųjų priežasčių pakenti šias situacijas ir neturi kitos išeities, kaip pakęsti.

Nepadėdamas jiems atrasti kelio per atsakingą ir gerai atliekamą – pašventintą! – darbą, tampi tokiu pat kvailiu, kaip ir jie, arba jų bendrininku.

Supratęs šį broliško darbo dėl Kristaus idealą, jausiesi didesnis, tvirtesnis ir toks laimingas, koks tik gali būti šiame pasaulyje, kurį daugelis stengiasi išklibinti ir apkartinti, veikdami tik dėl savo „aš“.

Mane įtikino mūsų draugas kunigas. Kalbėdamas apie apaštališkąjį darbą, jis patikino man, kad nėra nesvarbių užsiėmimų. „Po šiuo rožių pilnu lauku, – sakė jis, – slypi tylios pastangos daugelio sielų, savo darbu ir malda, savo malda ir darbu pelniusių viską apvaisinantį gausų malonių lietų iš dangaus.“

Tavo valiai klumpant prieš įprastą darbą, dar kartą prisimink tokį svarstymą. Studijos, darbas – esminė mano kelio dalis. Profesinis nepatikimumas – tingumo padarinys – panaikintų arba padarytų neįmanomą mano kaip krikščionio darbą. Būtina – to nori Dievas, – kad didėtų mano profesinis prestižas, idant galėčiau patraukti kitus ir padėti jiems.

Neabejok, kad nuomojęs ranka į savo darbą, nutolsi – ir atitolinsi kitus – nuo Dievo planų!

Štai ką patarčiau tau, vis dar jaunam ir ką tik išsirengusiam į kelią. Kadangi Dievas nusipelno visko, stenkis pasižymėti savo profesijoje, kad paskui galėtum veiksmingiau skleisti savo idėjas.

Elkis taip, tarsi nuo tavęs, vien nuo tavęs priklausytų darbo vietos aplinka – darbštumo, džiaugsmo, Dievo artumo ir antgamtinės regos aplinka.

Nesuprantu tavo bevališkumo. Susidūręs su sunkoka draugų grupe – kuri galbūt tapo sunki dėl to, kad ją apleidai, – tu nusišalini nuo jų ir išsisuki, manydamas, jog jie, būdami tik negyvas svoris, balastas, besipriešinantis tavo apaštališkosioms svajonėms, vis tiek tavęs nesupras…

Kaipgi gali norėti, kad jie klausytų tavęs, jei pats, nors ir mylėdamas juos bei tarnaudamas jiems savo malda ir marinimusi, nepasikalbi su jais?..

Kiek daug netikėtumų tau atneš diena, kai ryšiesi pasikalbėti su vienu, antru, trečiu! Maža to, jei nepasikeisi, jie pagrįstai galės šaukti, rodydami į tave pirštu: Hominem non habeo! – Neturiu kas man padėtų!