Punktų sąrašas

Daug materialių, techninių, socialinių, politinių, kultūrinių realijų…, paliktų savieigai ar mūsų tikėjimo šviesos stokojančių rankose, virsta grėsmingomis kliūtimis antgamtiniam gyvenimui; jos sudaro tarsi kokį uždarą ir Bažnyčiai priešišką draustinį.

Kaip krikščionis, kad ir kas būdamas – tyrėjas, literatas, mokslininkas, politikas, darbininkas…, tu turi pareigą pašventinti šias realijas. Atmink, kad visa visata, kaip rašo apaštalas, dejuoja tarsi gimdymo skausmuose, laukdama Dievo vaikų išvadavimo.

Darbas – pirminis žmogaus pašaukimas, tai Dievo palaiminimas, ir apgailėtinai klysta laikantys jį bausme.

Viešpats, geriausias tėvas, pirmąjį žmogų įkurdino rojuje, ut operaretur – idant jis dirbtų.

Studijos, darbas – neišvengiamos kiekvieno krikščionio pareigos; tai priemonės apsiginti nuo Bažnyčios priešų ir patraukti savo profesiniu prestižu daugelį kitų sielų, kurios, būdamos geros, kovoja pavieniui. Tai esmingiausias ginklas norinčiam būti apaštalu pasaulyje.

Sakai, jog tau labai padeda mintis, kad daug prekybininkų nuo pirmųjų krikščionių laikų yra tapę šventaisiais.

Ir tu nori įrodyti, jog tai įmanoma ir šiandien… Viešpats neapleis tavęs šiose pastangose.

Bet kaip atlikto darbo neįmanoma pašventinti, nes nedera aukoti Dievui prastai atliktų užduočių.

Visada aktuali ir didvyriška eilinio krikščionio misija – šventai atlikti kuo įvairiausius darbus, net tuos, kurie atrodo visiškai bereikšmiai.

Dirbkime, dirbkime daug ir gerai, nepamiršdami, kad geriausias mūsų ginklas – malda. Todėl nepailsdamas kartoju, jog pasaulio sūkūryje mes turime būti kontempliatyvios sielos, siekiančios savo darbą paversti malda.

Rašai virtuvėje, greta židinio. Vakarėja. Darosi šalta. Šalia tavęs skuta bulves mažoji sesutė, paskutinė atradusi dieviškąją beprotybę – gyventi visiškai pagal savo krikščioniškąji pašaukimą. Mąstai, jog iš pažiūros jos darbas toks pat, kaip ir anksčiau. Tačiau esama didžiulio skirtumo!

Iš tiesų anksčiau ji tik skuto bulves; dabar, skusdama bulves, ji šventina save.

Tvirtini po truputį pradedąs suprasti, ką reiškia kunigiška siela… Nepyk, jei atsakysiu, jog, kaip rodo faktai, tu supranti tai tik teoriškai. Kasdien tau nutinka vis tas pat: vakare per sąžinės patikrinimą – išvien troškimai ir pasiryžimai; rytą ir popiet darbe – išvien kliūtys ir pasiteisinimai.

Ar taip tu išgyveni „šventą kunigystę, aukojant dvasines aukas, malonias Dievui per Jėzų Kristų“?

Vėl imantis įprastinio darbo, tau išsprūdo tarsi protesto šūksnis: „Vis tas pat ir tas pat!“

O aš tau sakau: „Taip, vis tas pat. Tačiau šis paprastas darbas – toks pat, kokį atlieka tavo bendradarbiai – tau turi būti nuolatinė malda su tais pačiais mielais žodžiais, bet kasdien su vis kitokia muzika.“

Tai tikra mūsų misija – šio gyvenimo prozą paversti vienuolikaskiemeniu posmu, herojiška poezija.

Tas stultorum infinitus est numerus, begalinis skaičius kvailių, apie kurį skaitome Šventajame Rašte, regis, kasdien vis didėja. Įvairiausiose vietose, netikėčiausiose situacijose, prisidengę pareigų teikiamu prestižu ar net „dorybėmis“ – kiek kartų tau tenka patirti kvailystes ir sveiko proto stoką!

Tačiau aš nesuprantu, kaip galima prarasti antgamtinį gyvenimo pojūtį ir likti abejingam; labai jau prasta tavo vidinė būsena, jei dėl žmogiškųjų priežasčių pakenti šias situacijas ir neturi kitos išeities, kaip pakęsti.

Nepadėdamas jiems atrasti kelio per atsakingą ir gerai atliekamą – pašventintą! – darbą, tampi tokiu pat kvailiu, kaip ir jie, arba jų bendrininku.

Norėdamas sumenkinti kito žmogaus darbo svarbą, tu sušnibždėjai: „Jis nieko daugiau nenuveikė, tik atliko savo pareigą.“

O aš pridūriau: „Ar tau tai atrodo maža?..“ Dėl to, kad atliekame savo pareigą, Viešpats dovanoja mums dangaus laimę: Euge serve bone et fidelis… intra in gaudium Domini tui – Puiku, šaunusis ir ištikimasis tarne, eikš į amžinąjį džiaugsmą!