Punktų sąrašas

„Kodėl tiek daug piktžodžiautojų?“ – sielvartingai klausi savęs… Vieni tokiais tampa per klaidą, dėl fanatizmo ar piktumo. Tačiau dauguma kartoja gandą iš inercijos, dėl paviršutiniškumo, dėl nežinojimo.

Todėl dar kartą pabrėžiu: kai negali pagirti ir nėra būtinybės kalbėti, tylėk!

Apšmeižtai aukai kenčiant tyloje, „budeliai“ tyčiojasi su narsiu bailumu.

Nepasitikėk kategoriškais teiginiais, jei jų gynėjai neketina ar nenori pasikalbėti su suinteresuotu asmeniu.

Apklausą galima atlikti daugeliu būdų. Su trupučiu vyliaus prisiklausius gandų, galima pririnkti dešimt storų tomų prieš kokį nors taurų asmenį ar garbingą įstaigą. Juo labiau, jei tas asmuo ar įstaiga veiksmingai dirba. Ir ypač, jei tas veiksmingumas apaštališkas…

Liūdnas tokių apklausų organizatorių triūsas, bet dar liūdnesnė laikysena tų, kurie pasirengę būti tokių žalingų ir paviršutiniškų teiginių garsiakalbiais.

Abejonė, susijusi su mokslo sritimi ar svetima garbe, yra toks augalas, kurį lengva pasėti, bet sunku išrauti.

Veidmainystės puoselėtojai visada verčiami kęsti kartaus ir pagiežingo marinimosi gyvenimą.

Nuo tokių pasiūlymų, kaip Erodo: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“, prašykime Šventosios Dvasios apsaugoti nuo tariamųjų geravalių „globos ir gerų pažadų“.

Nestigs mums Parakleto šviesos, jei kaip išminčiai ieškosime tiesos ir kalbėsime nuoširdžiai.

Kas tokie užsigauna, kadangi tu kalbi aiškiai?

Ko gero, jų sąžinė nerami, ir jiems tenka šitaip ją dangstyti.

Elkis taip ir toliau, kad padėtum jiems keistis.

Nesąžiningai aiškindamasis svetimus ketinimus, tu neturi teisės reikalauti supratimo.

Nuolat kalbi apie tai, kas taisytina, ką reikia pertvarkyti. Na, ką gi… persitvarkyk pats! – tau to labai reikia, – ir jau būsi pradėjęs pertvarką.

Iki tol nepatikėsiu tavo raginimais atsinaujinti.

Esama tokių fariziejiškų žmonių, kurie… piktinasi išgirdę kitus kartojant tą pat, kas anksčiau buvo girdėti iš jų lūpų.

Tu toks landus, kad, atrodo, tau rūpi tik nardyti po artimo gyvenimą. Pagaliau susidūręs su garbiu energingos valios vyru, parodžiusiu tavo vietą, tu viešai dejuoji, kad jis tave įžeidė.

Štai kiek siekia tavo begėdystė ir iškreipta sąžinė…, kaip ir daugelio kitų.

Vienu mostu mėgini pasisavinti ir teisingos nuomonės „garbingumą“, ir gėdingus priešingos nuomonės „pranašumus“…

Bet kuria kalba tai vadinama dviveidyste.

Kokie jie geri!.. Pasirengę „atleisti“ už tai, kas nusipelno tik pagyrimo.

Sena gudrybė – persekiotojas dedasi esąs persekiojamas. Liaudis tai seniai demaskavo vaizdingu posakiu: pats sviedžia akmenį, pats ir tvarstosi.

Argi ne tiesa, deja, kad gausu tokių, kurie nusikalsta teisingumui savo šmeižtais, o paskui apeliuoja į meilę ir garbingumą, idant jų auka negalėtų gintis?

Liūdnai skamba žodis „ekumenizmas“ lūpose tų katalikų, kurie blogai elgiasi su kitais katalikais!

Koks klaidingas objektyvumo suvokimas! Į asmenis ar užduotis žvelgiama pro iškreiptus savo trūkumų lęšius ir su rūgščiu begėdiškumu kritikuojama arba drįstama patarinėti.

Konkretus pasiūlymas: taisyti arba patarti, kalbantis Dievo akivaizdoje ir taikant tuos žodžius savo elgesiui.

Niekada nesigriebk visada apgailėtino metodo – rengti šmeižtiškus išpuolius… Juo labiau iš dorinimo paskatų, niekada nepateisinančių amoralaus poelgio.

Įprask nuoširdžiai kalbėti apie viską ir visus, ypač apie triūsiančius Dievo tarnyboje.

O jei tai neįmanoma, tylėk! Ūmūs ar nerūpestingi komentarai gali virsti apkalbomis arba šmeižtu.

Vienas vaikinukas, ką tik nuoširdžiau atsidavęs Dievui, tarė: „Štai ko dabar man reikia – mažiau kalbėti, lankyti ligonius ir miegoti ant grindų.“

Pritaikyk tai sau.

Apie Kristaus kunigus dera kalbėti tik pagiriamai!

Visa savo siela trokštu, kad mano broliai ir aš savo kasdieniame elgesyje į tai labai atsižvelgtų.

Melas yra įvairialypis: užuomina, intriga, apkalba… Tačiau visada tai bailių ginklas.

Blogai atsiliepusieji apie Dievui ištikimą draugą apkalbės ir tave, apsisprendusį elgtis geriau.

Tam tikri komentarai gali žeisti tik tuos, kurie jaučiasi jų užgauti. Todėl, galva ir širdimi eidamas Viešpaties link, kritiką laikyk apsivalymo priemone ir pasinaudok ja kaip akstinu žingsniui paspartinti.

Saugokis šmeižto ir prasimanymų skleidėjų, kuriuos kai kas priima iš lengvabūdiškumo, o kiti – iš begėdiškumo, ardydami aplinkos rimtį ir užnuodydami viešąją nuomonę.

Kartais tikroji artimo meilė reikalauja, kad ši savivalė ir jos skatintojai būtų demaskuoti. Antraip su savo iškrypusia bei menkai išugdyta sąžine jie ir jų klausytojai gali samprotauti: „Tyli, vadinasi, sutinka.“

Rašau šį skaičių, kad mudu su tavimi galėtume užbaigti knygą šypsodamiesi, o tie palaiminti skaitytojai, kurie iš naivumo ar vyliaus Kelio 999 punktuose ieškojo kabalistikos, liktų ramūs.