Punktų sąrašas

Tu atjaunėjai! Iš tiesų tu pastebi, kad bendravimas su Dievu per trumpą laiką sugrąžino tave į paprastą bei laimingą jaunystės metą ir net į dvasinės kūdikystės – bet be vaikiškų poelgių – saugumą bei linksmybę… Žvalgaisi aplinkui ir patiri, kad kitiems irgi nutinka tas pat; nuo susitikimo su Viešpačiu praėjo daugel metų, ir kartu su branda juose stiprėja nenykstanti jaunatvė bei džiaugsmas; jie nebe jaunuoliai, jie jauni ir linksmi!

Ši vidinio gyvenimo tikrovė patraukia, sustiprina ir palenkia sielas. Kasdien dėkok už tai ad Deum qui laetificat iuventutem – Dievui, džiuginančiam jaunystę.

Galbūt dar vakar tu buvai vienas iš nusivylusių savo idealais, apsigavusių dėl savo žmogiškųjų ambicijų. Šiandien, Jam jau įžengus į tavo gyvenimą – ačiū, mano Dieve! – tu juokiesi ir dainuoji, ir skleidi šypseną, Meilę bei laimę visur, kur tik eini.

Anksčiau tu buvai pesimistas, neryžtingas ir apatiškas. Dabar esi visiškai pasikeitęs; jautiesi drąsus, optimistas, pasitikintis savimi…, nes pagaliau nusprendei ieškoti atramos vien Dieve.

Vidinį gyvenimą aš linkęs lyginti su drabužiu, vestuvių apdaru, apie kurį kalbama Evangelijoje. Audinį sudaro visi pamaldumo įpročiai ar praktikos, lyg siūlai teikiantys medžiagai tvirtumo. Ir kaip nevertinamas įplėštas apdaras, nors likusi dalis ir būtų geros būklės, taip ir tada, kai meldiesi, dirbi…, bet neatgailauji, ir atvirkščiai, tavo vidinis gyvenimas, taip sakant, būna nepilnatviškas.

Kartais tu leidi reikštis savo blogam charakteriui, ne sykį pasižyminčiam kvailu šiurkštumu. Kitais kartais nesistengi papuošti savo širdį ir galvą, kad taptų jaukiu būstu Švenčiausiajai Trejybei… Ir viskas baigiasi tuo, jog lieki gana toli nuo Jėzaus, kurį menkai pažįsti…

Taip tu niekada neturėsi vidinio gyvenimo.

Kiek naujų dalykų esi atradęs! Vis dėlto kartais būni naivus ir manai, jog viską jau matei, viską supratai… Vėliau savo rankomis prisilieti prie vienintelio ir neišmatuojamo Viešpaties lobių turtingumo, visada atskleisiančio tau naujų dalykų, jei tik atsiliepsi su meile ir jautriai; tada supranti esąs kelio pradžioje, nes šventumą sudaro tapatinimasis su mūsų Dievu, kuris yra begalinis, neišsemiamas.

Dar kartą pajutai Kristų esant labai arti. Ir dar kartą supratai privaląs viską daryti dėl Jo.

Iki šiol, prieš sutikdamas Jį, norėjai bėgti per gyvenimą atviromis akimis, kad viską sužinotum, o nuo šios akimirkos… – bėgti su tyru žvilgsniu, kad su Juo matytum, kas tau iš tikrųjų rūpi!

Norint žengti pirmyn vidiniame gyvenime ir apaštalavime, būtinas ne jausminis pamaldumas, o ryžtingas ir kilnus valios nusiteikimas atsiliepti į Dievo prašymus.