Punktų sąrašas

Kartoju, kad įprastinio darbo paprastume, monotoniškose kasdienybės smulkmenose tu turi atrasti nuo daugelio paslėptą didybės ir naujumo paslaptį – Meilę.

Klausei, ką gali paaukoti Viešpačiui. Atsakymo man nereikia ilgai svarstyti: aukok tą pat, ką ir visada, tik geriau užbaigęs, pagražinęs meile, skatinančia daugiau galvoti apie Jį ir mažiau apie save.

Visada aktuali ir didvyriška eilinio krikščionio misija – šventai atlikti kuo įvairiausius darbus, net tuos, kurie atrodo visiškai bereikšmiai.

Dirbkime, dirbkime daug ir gerai, nepamiršdami, kad geriausias mūsų ginklas – malda. Todėl nepailsdamas kartoju, jog pasaulio sūkūryje mes turime būti kontempliatyvios sielos, siekiančios savo darbą paversti malda.

Rašai virtuvėje, greta židinio. Vakarėja. Darosi šalta. Šalia tavęs skuta bulves mažoji sesutė, paskutinė atradusi dieviškąją beprotybę – gyventi visiškai pagal savo krikščioniškąji pašaukimą. Mąstai, jog iš pažiūros jos darbas toks pat, kaip ir anksčiau. Tačiau esama didžiulio skirtumo!

Iš tiesų anksčiau ji tik skuto bulves; dabar, skusdama bulves, ji šventina save.

Tvirtini po truputį pradedąs suprasti, ką reiškia kunigiška siela… Nepyk, jei atsakysiu, jog, kaip rodo faktai, tu supranti tai tik teoriškai. Kasdien tau nutinka vis tas pat: vakare per sąžinės patikrinimą – išvien troškimai ir pasiryžimai; rytą ir popiet darbe – išvien kliūtys ir pasiteisinimai.

Ar taip tu išgyveni „šventą kunigystę, aukojant dvasines aukas, malonias Dievui per Jėzų Kristų“?

Vėl imantis įprastinio darbo, tau išsprūdo tarsi protesto šūksnis: „Vis tas pat ir tas pat!“

O aš tau sakau: „Taip, vis tas pat. Tačiau šis paprastas darbas – toks pat, kokį atlieka tavo bendradarbiai – tau turi būti nuolatinė malda su tais pačiais mielais žodžiais, bet kasdien su vis kitokia muzika.“

Tai tikra mūsų misija – šio gyvenimo prozą paversti vienuolikaskiemeniu posmu, herojiška poezija.

Diena be marinimosi – prarasta diena, nes neišsižadėjome savęs, gyvendami neatnašavome savęs kaip visiško sudeginimo aukos.