Punktų sąrašas

Tu rašei: „Iš esmės visada labai trūksta dosnumo. Kaip gaila ir kokia gėda – atrasti kelią ir leisti, kad tikslą aptemdytų neišvengiami dulkių debesėliai!“

Nepyk, bet pasakysiu, kad kaltas tu pats vienas; drąsiai pulk save. Priemonių turi daugiau negu pakankamai.

Po pradinio entuziazmo apniko svyravimai, neryžtingumas, baimė. Tau kelia rūpestį studijos, šeima, pinigų klausimas, o labiausiai – mintis, kad tu nesugebi, kad, ko gero, niekam netinki, kad tau trūksta gyvenimo patirties.

Siūlau tau patikimą būdą įveikti šioms baimėms – velnio gundymams arba tavo kilnumo stokai! – niekink jas, vyk iš atminties šiuos prisiminimus. Dar prieš dvidešimt amžių Mokytojas prisakė: „Nesižvalgyk atgal!“

Nebūk toks paikai naivus, manydamas turįs patirti pagundų, kad būtum tikras einąs teisingu keliu. Tai būtų tas pat, kaip trokšti, kad tau būtų sustabdyta širdis ir šitaip įrodyta, jog tu nori gyventi.

Kadangi anksčiau ar vėliau susidursi su savo asmeninio skurdo akivaizdybe, noriu perspėti tave dėl kai kurių pagundų, kuriomis prie tavęs pristos velnias ir kurias turi tuoj pat vyti šalin; tai mintys, kad Dievas tave pamiršo, kad tavo pašaukimas apaštalauti tuščias ar kad skausmo ir pasaulio nuodėmių našta viršija tavo kaip apaštalo jėgas…

Niekas iš šių dalykų nėra tiesa!

Tavo gyvenime nesiderina du dalykai: galva ir jausmai.

Tikėjimo nušviestas protas tau aiškiai parodo ne tik kelią, bet ir skirtumą tarp didvyriško ir kvailo būdo, kaip juo eiti. Pirmiausia jis iškelia dieviškąją didybę ir grožį sumanymų, kuriuos Šventoji Dvasia įduoda mums į rankas.

Kita vertus, jausmai tave prisiriša prie visko, ko tu nevertini, įskaitant, beje, ir tai, ką laikai niekingu. Atrodo, tarsi tūkstantis mažmožių tik ir tyko progos, o paskui, kai tik dėl fizinio nuovargio ar antgamtinės regos praradimo nusilpsta tavo vargšė valia, šios smulkmenos plūsteli ir sujunda tavo vaizduotėje, sudarydamos prislegiantį ir drąsą atimantį kalną: sunkumai darbe, nenoras paklusti, priemonių stoka, patogaus gyvenimo bengališkosios ugnys, bjaurios mažos ir didelės pagundos, jausmingumo protrūkiai, nuovargis, kartus dvasinės vidutinybės skonis… O kartais – taip pat baimė, žinant, kad Dievas nori tavęs švento ir kad toks nesi.

Leisk man pasakyti šiurkštokai. Dėl pertekliaus „priežasčių“ tu gręžiojiesi atgal, ir tau stinga pasiryžimo atsiliepti į Dievo malonę, kurią Jis suteikė, pašaukęs būti dar vienu Kristumi, ipse Christus! – pačiu Kristumi. Tu pamiršai Viešpaties pastabą apaštalui: „Gana tau mano malonės!“, patvirtinančią, jog jei nori, tai ir gali.

Viešpats pasėjo tavo sieloje gerą sėklą. Šiai amžinojo gyvenimo sėjai jis pasinaudojo galinga priemone – malda, nes nepaneigsi, jog daugelį kartų tau būnant priešais tabernakulį, veidu į veidą, Jis davė tau išgirsti sielos gelmėje, kad norėtų tavęs sau, kad turėtum viską palikti… Jei šiandien tai neigi, esi niekingas išdavikas, o jei buvai pamiršęs, tai nedėkingas.

Taip pat neabejok, kaip neabejojai iki šiol, kad Jis panaudojo tavo vadovo antgamtinio pobūdžio patarimus ir užuominas, šiam atkakliai kartojant žodžius, kurių tau nedera praleisti pro ausis; o iš pat pradžių – vis tam, kad pasėtų gerą sėklą tavo sieloje – Jis pasinaudojo tuo tauriu, nuoširdžiu draugu, kuris tau sako tvirtas tiesas, kupinas Dievo meilės.

Tačiau su naivoka nuostaba tu atradai, kad priešas tavo sieloje pasėjo raugių. Ir tebesėja, kol tu patogiai miegi ir atsipalaiduoji savo vidiniame gyvenime. Tik dėl to ir ne dėl ko kito tu randi savo sieloje kibių lengvabūdiškumo augalų, kaip kartais atrodo, tuoj nustelbsiančių gautąją gerų kviečių sėklą …

Išrauk juos vienu mostu! Tau pakanka Dievo malonės. Nebijok, kad liks tuščia vieta, žaizda… Viešpats čia pasės naują sėklą: Dievo meilę, broliškąją meilę, apaštalavimo troškimus… Po kurio laiko nebeliks nė menkiausio raugių pėdsako, jei tik dabar, laiku, išrausi jas su šaknimis, arba, negana to, nemiegosi ir visą naktį saugosi savo lauką.

Demonas – melo tėvas ir savo puikybės auka – stengiasi mėgdžioti Viešpatį net šalininkų patraukimo būdu. Ar esi pastebėjęs, jog kaip Dievas naudojasi žmonėmis, norėdamas išgelbėti sielas ir vesti jas į šventumą, taip šėtonas pasinaudoja kitais žmonėmis, norėdamas apsunkinti šį darbą ir net pražudyti juos? Nebijok, bet kaip Jėzus įrankių ieško tarp artimiausių – giminaičių, draugų, kolegų ir t. t., – taip ir demonas dažnai stengiasi priversti labiausiai mylimas būtybes veikti taip, kad jos vestų mus į blogį.

Tad jeigu kraujo ryšiai tampa pančiais, trukdančiais eiti Dievo keliais, ryžtingai juos nutrauk. Galbūt tavo ryžtas atriš ir įpainiotus į Liuciferio kilpas.