Kartą man sakei, jog esi panašus į išklerusį laikrodį, kuris suskambina ne laiku: melsdamasis esi šaltas, sausas, nejautrus, o kita vertus, kai mažiausiai tikiesi, gatvėje tarp kasdienių rūpesčių, kai panyri į miesto gaudesį ir triukšmą ar susikaupi profesinio darbo tyloje, nejučia susivoki besimeldžiąs. Ne laiku? Nieko. Tik nepraleisk šitų savo laikrodžio dūžių tuščiai. Dvasia dvelkia, kur panorėjus.