Skaitėme – tu ir aš – apie ano Dievo žmogaus didvyriškai paprastą gyvenimą. Ir matėm jo ištisų mėnesių ir metų kovą (kokia jo dalinio sąžinės patikrinimo „apskaita“!) per pusryčius: vieną rytą laimėjo, kitą – pralaimėjo... Pasižymėdavo: „Nevalgiau sviesto... valgiau sviestą!“

O, kad ir mes – tu ir aš – išgyventume mūsų... sviesto „dramą“.