Netekęs bet kokios žmogiškos paguodos, likai vienišas, tartum pakibai ant siūlelio virš tamsios bedugnės. Nei tavo verksmo, nei tavo pagalbos šauksmų, regis, niekas neklauso.

Šį bejėgiškumą jauti visiškai pelnytai. Būk nuolankus, neieškok savęs, neieškok sau patogumų: mylėk Kryžių – jį nešti yra dar maža, – ir Viešpats išgirs tavo maldą. Ir nurims tavo juslės. Ir tavo širdis vėl užgis. Ir tu turėsi ramybę.