Rašai man: „Toks didelis noras, kurį visi turime, kad „tai“ sektųsi ir plėstųsi, regis, ima virsti nekantrumu. Kada gi sprogs, kada pratrūks..., kada pamatysime pasaulį esant mūsų?“

Ir priduri: „Noras neliks bevertis, jei jį išliesime Viešpačiui „priversti“, prie Jo pristodami: tada būsime šauniai panaudoję laiką“.