„Teisybė, kad nėra reikalo būti jokiu didvyriu, – prisipažįsti man, – tam, kad be keistumo ir šventuoliškumo mokėtum pasitraukti į vienumą, pabūti kiek reikia... ir ištverti.“ Ir priduri: „Kol vykdau jūsų užduotas pamaldumo praktikas, aplinkos intrigos ir apkalbos man nekelia rūpesčio; mane išgąsdintų tik štai kas – šių menkniekių baimė.

Puiku.